Ch.Rampling dirbo su tokiais režisieriais kaip Luchino Visconti, Liliana Cavani, Sidney Lumet, Woddy Allenas, François Ozonas ir kt. Berlyno kino festivalyje ji jau buvo apdovanota 2015-aisiais, kai pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią moters vaidmenį, suvaidinusi Andrew Haigh dramoje „45 metai“ (45 Years).
Atsiimdama „Auksinį lokį“ aktorė sakė mananti, jog auditorija apie ją žino daug, nes kiekvienas filmas, kiekvienas vaidmuo kalba ir apie ją pačią.
„Visa tai didžiąja dalimi prasidėjo su Liliana Cavani [filmo „Naktinis portjė“ režisiere] – tuomet supratau, kad filmai gali būti neįtikėtinai svarbūs, neįtikėtinai galingi tuo, ką pasakoja. Todėl turime būti labai atsargūs. Bet tuo pačiu mes, aktoriai, privalome visą save atiduoti kinui. Filmai yra ne mano istorijos, bet istorijos, kurias aš nešu, ir emocijos, kurias atiduodu. Atiduoti tas emocijas pasauliui yra labai svarbu.
Ačiū Berlynalei už tai, kad įvertino darbą, kurį nuveikiau per savo gyvenimą. Nes visa tai visad buvo apie kokybę, apie tai, ką galiu ir ką noriu pasakyti jums. Ačiū, kad klausėtės“, – kalbėjo aktorė.
Prieš iškilmingą apdovanojimų ceremoniją vykusioje spaudos konferencijoje, paklausta, kaip reagavo, sužinojusi, kad bus įvertinta „Auksiniu lokiu“, Ch.Rampling juokavo: „Labai džiaugiuosi gausianti „Auksinį lokį“, nes jau turi sidabrinį. Aną dieną jis manęs klausė: „Kur auksinis?“ Atsakiau: „Greitai su juo sugrįšiu“. <...> Dabar jie galės boksuotis.“
Ch. Rampling teigė Berlyno kino festivalyje dalyvavusi ne kartą ir čia patyrusi daug gražių akimirkų. Vienos svarbiausių jų, pasak aktorės, susijusios su filmu „45 metai“.
„Filmas buvo pristatytas konkursinėje programoje, mudu su Tomu Courtenay pelnėme prizus už vaidybą. Tai labai tylus, nepretenzingas filmas, kartu aprėpiantis neįtikėtiną mastą. <...> Buvo nuostabus siurprizas, kad filmas tapo tuo, kuo tapo“, – sakė aktorė, prie svarbiausių prisiminimų apie Berlynalę paminėjusi ir prezidentavimą žiuri 2006-aisiais.
Paklausta, ar turi techniką, padedančią pasiruošti vaidmenims, Ch.Rampling teigė: „Tai labai intuityvus jausmas, nukreiptas į istoriją, emociją, režisierių – lyg pašaukimas. Jautiesi pašauktas personažo, kuris tau atrodo prikaustantis, ir žinai, kad nori to vaidmens imtis. Tai nėra konkretus metodas, greičiau tapimas personažu.“
Pasak aktorės, labai svarbu vaidmenis rinktis atsakingai: „Tavo sprendimas yra galutinis, nes kai jį priimi, gyveni su filmu iki gyvenimo galo. Aišku, filmas gali pranykti, apie jį gali niekas nekalbėti, jis gali tiesiog nepavykti… Tačiau už filmą esi atsakingas, kaip ir žmogus, kuris jį sukūrė. Todėl reikia nepamiršti, kad nuolat priimi sprendimus, kurie yra svarbūs tavo kaip kino aktoriaus augimui“, – kalbėjo Ch.Rampling.
Sulaukus klausimo, ar šiandien, žveldama į savo karjerą, nesigaili, jog nesiėmė vieno ar kito vaidmens, ji teigė: „Manau, kad gyvenime gali rinktis – gailėtis arba ne. Aš renkuosi nesigailėti.“
