Pastaraisiais metais nesustojantis Jono Meko kūrybinis variklis ir vieta kino istorijos panteone vis labiau pripažįstama ne tik siaurame “undergrounde”. 88-erių kūrėjui retkarčiais atvykus į Lietuvą ir perkirpus kokios meno parodos atidarymo kaspiną ar pašmėžavus renginyje, vienam kitam žiūrovui vis dar neaišku, kas jis toks.
Per LRT kartais galima pamatyti J.Meko video dienoraščius, kuriuose jis šneka vienas, su kuo nors, padainuoja arba šoka su iš rankų nedingstančia vyno taure. Prie avangardinio meno stilistikos nepratusiam žiūrovui J.Mekas galbūt kartais atrodo kaip bravūriškas diletantas.
Avangardinio kino asas
O tiesa ta, kad jis, iš Lietuvos persikėlęs į Niujorką, pats vos išgyvendamas iš atsitiktinio uždarbio įsteigė „Kino kūrėjų kooperatyvą“, kuris padėjo kurti eksperimentinį kiną, ir „Kino kūrėjų centrą“, kuriame jauni režisieriai gavo retą galimybę savo filmus parodyti plačiajai publikai. Dabar šios organizacijos peraugo į vieną didžiausių eksperimentinio kino archyvų pasaulyje. Su J.Meku bendradarbiavo ir jo filmuose yra pasirodę: Andy Warholas, Johnas Lennonas, Yoko Ono, Nico, poetas Allenas Ginsbergas ir dailininkas Salvadoras Dali ir daugelis kitų.
 |
| Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Jonas Mekas |
Jono ir šiais metais mirusio jo brolio Adolfo, taip pat režisieriaus, vaidybinis filmas „Daboklė“ („The Brig“) 1964-aisiais laimėjo didįjį Venecijos kino festivalio prizą už geriausią dokumentiką. J.Mekas į Lietuvą pirmą kartą sugrįžo 1971-aisiais ir apie tai sukūrė dokumentinį filmą „Prisiminimai iš kelionės po Lietuvą“ („Reminiscences of a Journey to Lithuania“), dabar įtrauktą į JAV senato bibliotekos saugomų filmų sąrašą dėl jo „kultūrinės, estetinės ar istorinės vertės“.
Jonas Mekas Londone
Londono kino festivalyje Jonas Mekas šmėžuoja net trijuose filmuose: „Laiškai: Jonas Mekas – JL Guerin“ („Correspondence: Jonas Mekas – JL Guerin“), „Nemigos istorijos“ („Sleepless Nights Stories“) ir „Laisvieji Radikalai: eksperimentinio kino istorija“ („Free Radicals: A History of Experimental Film“).
„Nemigos istorijos“ – klasikinis Meko „dienoraštinis“ filmas, kuriame jis pokalbius su savo draugais apie buitį ir būtį, meilę ir narkotikus, ir taip toliau, sujungia į autoriaus naktinį pasivaikščiojimą po prisiminimus.
Nors visi epizodai savaip ypatingi, bet vienas, prasidėjęs režisieriaus Harmony Korine‘o prisiminimais apie savo laukinę praeitį ir naujos draugės pristatymu, o pasibaigęs su Korine‘u, jo jauna žmona ir maža dukrele po kelių metų, yra mieliausias. Čia J.Mekas pasirodo su jau uniforma tapusia juoda kepure ir švarku, ir, žinoma, su savo mini-orkestru gyvai atlieka lietuvių liaudies dainą.
„Laiškuose“ Mekas vizualiai susirašinėja su režisieriumi LJ Guerin – jie keičiasi angliškais ir ispaniškais video dienoraščiais, kuriuose komentuoja ankščiau nufilmuotą medžiagą, vystydami dialogą apie idėjas, kūrybiškumą ir kiną. Čia J.Mekas tiesiogiai pareiškia, kad jam filmai – atsakas gyvenimui, ir taip jis įtvirtina savo dienoraštinio kino kūrimo formą.
Šių metų Vilniaus dokumentinio kino festivalyje rodytas filmas „Laisvieji Radikalai“, kurį režisavo Pipas Chodorovas, pasakoja apie eksperimentinio kino istoriją per subjektyvią režisieriaus P.Chodorovo, nuo mažų dienų susijusio su šiuo kinu, prizmę. „Laisvuosiuose Radikaluose“ Jonas Mekas pristatomas kaip ne tik talentingas kūrėjas, bet ir vienas energingiausių ir veikliausių judėjimo atstovų.
Jono Meko geranoriška bravūra ir sproginėjanti energija, kurios šį rudenį pilni Londono ekranai, yra būtent tai, ko lietuviškas kinas vis ieško ir niekaip neranda.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Jonas Mekas |
