15min L.Bareiša pasakoja apie tai, kaip iš matematikos studijų pasuko į kiną, į kokius akligatvius atsitrenkia jauni režisieriai ir ką autoriui atneša kino festivaliai.
– Baigei matematikos bakalauro studijas. Ar jauti, kad toks išsilavinimas tau kaip režisieriui kažką davė?
– Režisierius Sergejus Loznica yra matematikas. Ir Lietuvos kine yra žmonių, kurie mokėsi Matematikos ir informatikos fakultete – yra kažkoks kino ryšys su tiksliaisiais mokslais.
Manau, jog yra lengviau studijuoti kiną po kitų studijų, nes tuomet jau turi kažkokį gyvenimo bagažą. Šiokie tokie žingsniai į kiną buvo dar studijuojant matematiką, bet kai dabar į juos žiūriu, matau, kad visa tai buvo labai naivu. Būtų buvę keista, jei būčiau įstojęs ir pradėjęs tokius darbus kurti akademijoj. Akademijoj labai daug žmonių dirba su tavimi ir tavo projektais, nors dar nesi susiformavęs kaip žmogus. Dėl to ir keista, kad labai daug tikimės iš režisierių, nors jiems tik dvidešimt metų.
– Ar stodamas į matematikos bakalaurą jau turėjai kūrybinių ambicijų? Žinojai, kad po to mėginsi eiti į kiną?
– Tai išsivystė po truputį. Bet iš tiesų man ir pasisekė.
Po matematikos studijų atėjau į konsultacijas akademijoje. Metus prieš tai kursą rinko Algimantas Puipa. Mano daug draugų stojo pas jį ir neįstojo, buvo milžiniškas konkursas. Po metų, kai atėjau aš, kursą rinko Giedrė Beinoriūtė, lygiagrečiai buvo vykdoma ir operatorių atranka. Visi tada pasakojo siaubo istorijas apie vaidybos egzaminą, kur turi vaidinti kirmėliuką (juokiasi). Galvojau, tikrai nestosiu, nes tiesiog neįstosiu.
Kol vyko stojamieji, pramokau fotografuoti ir įstojau į operatorinį. Kadangi tada nebuvo scenaristų kurso, man operatorinis atrodė arčiausiai režisūros. Pasisekė, nes konkursas buvo mažas. O po to, stojant į režisūros magistrą, vaidinti jau nebereikėjo.
Jeigu tuomet, stodamas į operatorinį, būčiau neužsikabinęs, gali būti, kad būčiau nuėjęs kažkokiu kitu keliu. Akademija duoda ryšius. Šitą profesiją aš apskritai suprantu per kitus žmones – kai dirbi su žmonėm, matai, ką jie daro, ir per kitų klaidas supranti, ką verta daryti, o ko ne. Nes jei žiūrėtum tik į save, labai ilgą laiką vien klaidas ir darytum (juokiasi).
Mano paties pirmas filmas buvo tik po ketverių metų. Iki tol filmavau kitų užduotis. Bet tai darydamas, atmetimo būdu supratau, ko tam kine neverta ieškoti, nes pateksi į akligatvį. Ypač pačioje pradžioje.
– Kas yra tie akligatviai jaunam režisieriui?
– Man atrodo, akligatvis yra kalbėti apie save, kai dar pats nejauti distancijos su savimi. Daug filmų gali būti asmeniški, bet jie asmeniški tau, svarbūs tau – ir kaip skaudu, kai sukuri asmenišką istoriją, bet jos neperskaito kiti. Matai tik tai, kad režisieriui tai asmeniška, kad jautru, bet negali to vertinti kaip gero filmo. Mus ir šiaip stabdo asmeniškumas, per jį negali elgtis su istorija taip, lyg žiūrėtum į ją iš šalies. Man atrodo, kad tik keli režisieriai, ypač jauni režisieriai, gali tai peržengti – tada išeina tikrai geras filmas.
Dar man atrodo, kad režisieriai labai nori eiti į intertekstualumą ir santykį su kitais filmais. Visi sako, kad vogti nėra gėda. Klausimai, kas tave įkvepia, iš ko tu mokaisi, nuolat sklando aplink. Bet taip tu užsitepi labai riebų dažų sluoksnį ant savo balso. Atrodo, kad tu, kaip jaunas režisierius, savo balso apskritai turi ieškoti tik per kitus filmus.
Klausimai, kas tave įkvepia, iš ko tu mokaisi, nuolat sklando aplink. Bet taip tu užsitepi labai riebų dažų sluoksnį ant savo balso.
– Bet nuo kitų režisierių darbų ir jų stilistikos turbūt taip pat nepavyksta atsiriboti.
– Nepavyksta. Bet reikia sąmoningai jausti, kas yra ne tavo. Tos stilistikos, ypač jaunam kine, būna labai ryškios. Pavyzdžiui, sugalvoji, kad imi skandinavišką stilistiką ir tavo filme bus tik šalta šviesa, minimalūs dialogai – pasiimi kažkokį paketą, niekaip jo neperlauždamas. Arba ta stilistika net tampa stipresnė už tavo idėją. Manau, kad tai yra pavojinga.
Aišku, kad reikia žiūrėti filmus. Bet susidūrus su kitų filmais matau, kad kartais juose tik tai ir lieka.
– Kaip ieškai filmų temų? Ko reikia, kad tavo idėja taptų filmų?
– Turiu folderiuką parašytų ir neįgyvendintų scenarijų. Man atrodo, kad jie neveikia, nes nėra aiškaus išorinio konflikto, kuris būtų nekvestionuojamas, o aš jį bandau turėti visuose filmuose. Rasti kažką, kas yra akivaizdu, kažką, kas keltų paprastą, iškart degantį klausimą: kas bus?
Atsiranda superstruktūra, kuri tarsi užmaunama ant viso filmo, ir per ją nagrinėjami kiti klausimai. Naujausiame filme, kuris bus Berlyne, „Atkūrime“, tai akivaizdžiai matosi. Visas filmas, kuriame nusikaltėlis, stebimas policininkų, atkuria nusikaltimo eigą, yra apie tai, kaip yra projektuojami lyčių vaidmenys, kaip yra projektuojama pačios lėlės tapatybė – visame filme nėra nurodoma, kokios lyties ta lėlė, bet akivaizdu, kad apie ją kalbama kaip apie merginą. Ir tik pagrindiniai du aktoriai žinojo, kad, pagal tikrą istoriją, tai nebuvo mergina.
Pavyzdžiui, „Pirtyje“ visa struktūra yra sukurta iš vakarėlio epizodų: paaugliai išsinuomoja pirtį, nusiperka gerti, užkuria pirtį, pradeda šokti, kažkas išvažiuoja, prasideda linksmybės, visi išeina. Ir tada yra randama mergina.
Kai kurie kritikai rašė, kad filme nieko neįvyko. Bet įvyko, aš to tiesiog neparodžiau. Tokio filmo kaip „Pirtis“ kodas tarsi turėtų būti tai, kad viskas vyksta minimalistiškai, o tada įvyksta žiauri, grafiška scena. Bet visas filmas ir yra apie tai, kad nusikaltimo nematant, to neįmanoma įrodyti. Ir apie tai, kaip sėdi mergina, galvodama, kad ja niekas niekada nepatikės.
Kai pradėjo lįsti seksualinio priekabiavimo skandalai Lietuvos kultūrinėse sferose, ir tie įvykiai pateko į kategoriją „nieko neatsitiko“.
Kai repetavom „Pirtį“, perskaitėme scenarijų su vaikais. Pusė, aišku – merginos, filmo pabaigą suprato, o pusė ne. Ir tuomet mes pradėjome kalbėtis, kalbėjomės dvi valandas, ir tai buvo pati geriausia repeticija filmui. Žmonės supranta skirtingai, nes tai, ką tu mąstai, daro įtaką tam, ką matai.
Kai pradėjo lįsti seksualinio priekabiavimo skandalai Lietuvos kultūrinėse sferose, ir tie įvykiai pateko į kategoriją „nieko neatsitiko“.
– Tavo filmuose atsirandantis santykis tarp to, kas rodoma ir nerodoma, sakoma ir nepasakoma, yra struktūros ar jau temos dalis?
– Ir struktūros, ir temos. Pvz., filme „Kaukazas“ dingsta vaikas. Ir niekas policininkams nesako, kad jis tamsios odos spalvos, nors būtų žiauriai lengva Karmėlavoj rasti tamsiaodę mergaitę.
Jei temą užkoduoji struktūroje, dekonstruoti filmą į tekstą yra labai sudėtinga. Bet dėl to ir atrodo, kad daryti filmą verta, nes iš skirtingų dėmenų – teksto, vaizdo, garso – sudėlioji kūrinį, kurio nebegalėtum susiaurinti iki tų pirminių elementų.
„Atkūrime“ galėčiau tiesiogiai kalbėti apie tai, kad tie mažiausi moterų užkabinėjimai darbe yra tik masto klausimas, apie tai, kaip jie tampa normalizuotu smurtu prieš moterį. Bet jei tai pasakai, atrodo, viskas supaprastėja. Ir labai lengva pradėti moralizuoti. O pamačius kine konkrečias situacijas, man atrodo, to išvengiama, nors tie patys klausimai yra keliami.
Aišku, tada kaip režisierius susiduri su problema, kad jei filmo struktūroje užkoduoji jo temą, dalis žiūrovų, ir net kritikų, jo neperskaito.
– Atrodo, kad žiūrovui keli gana aukštus lūkesčius – jis turi daug padaryti pats. Ir ne visada padaro.
– Visi man sako, kad tai su ilgu metru nepavyks, kad manęs niekas nesupras. Dar nežinau, kaip tai įgyvendinti. Ir kaip išvis perkelti tokią griežtą struktūrą į ilgą metrą.
Man atrodo, kad tas santykis su žiūrovu yra sudėtingas, nes visas rašymas apie kiną, tai, ko žiūrovai tikisi iš kino, jį verčia kažkokia smėlio formele – įsivaizdavimu, kad kiekvienas žiūrovas, kad ir kokia būtų jo gyvenimiška patirtis ir kontekstai, išeis iš filmo žinodamas tą patį. Man atrodo, labai keista taip mąstyti apie kiną. Filmas yra kaip lygtis, kur kintamieji yra žiūrovai – įvedus kitas kintamųjų reikšmes, keičiasi ir atsakymas. Dabar, atrodo, išeina atvirkščiai: jeigu po tavo filmo visi žiūrovai neišeina pajautę to paties, vadinasi, filmas blogas. Bet jei jūs skirtingi į filmą atėjot, kaip jūs galit išeiti iš jo vienodi? Tai yra neįmanoma.
Filmas yra kaip lygtis, kur kintamieji yra žiūrovai – įvedus kitas kintamųjų reikšmes, keičiasi ir atsakymas.
– „Atkūrimas“ yra penktas tavo trumpametražis filmas. Žiūrint iš šalies, susidaro įspūdis, kad tu, kaip trumpametražių filmų režisierius, esi atradęs savo braižą. Kaip atrodo tau pačiam?
– Nors visi filmai ištekėjo iš skirtingų šaltinių, manau, jie supanašėja per metodą. Nors skamba keistai, turint omeny, kad mano filmai yra vizualiai panašūs, vizualinę pusę atidedu pačiai pabaigai. Pokalbiai su aktoriais, vietų paieška, mizanscenos man atrodo daug svarbiau negu pats filmavimo būdas. Jis atsiranda jau aikštelėje.
– Kai kuriuos savo filmus filmuoji pats, kai kuriuose dirbi su kitais operatoriais. Ar jauti, kad operatoriaus darbui esi priekabesnis, nes ir pats dirbi šį darbą?
– Taip, jaučiu, kad labai nervinu. Nes būnu labai smulkmeniškas. Kai pats esu operatorius, pvz., kai dirbau Marijos Kavtaradzės filme „Išgyventi vasarą“, ji kaip režisierė nebuvo tokia smulkmeniška, suteikė pasitikėjimo ir erdvės dirbti. O aš jaučiu, kad savo operatorių smaugiu.
Bet todėl darbas prieš ir aptarimas to, kaip dirbsim, yra labai svarbus. Su Narvydu Naujaliu jau esam atradę savo braižą. Jis žino, kaip su manimi dirbti – gal kiti taip negalėtų. Jis kažkaip toleruoja mane (juokiasi).
– Regis, kad tavo filmuose sunku turėtų būti ne tik operatoriui, bet ir aktoriams, kurių personažai atsiduria psichologiškai sudėtingose situacijose. Kaip atrodo tavo darbas su jais?
– Kiekvienas filmas reikalauja kitų užduočių. Pavyzdžiui, „Pirtyje“ buvo labai svarbu rasti draugų kompaniją, kad jie taptų chebra. Ir atranką atlikome jų visų, išskyrus vienos merginos – kad matytume, kaip jie veikia vienas su kitu. Po to jie ir vaidmenimis keitėsi. Per atrankos etapą viskas apskritai dažnai jungiasi, maišosi, keičiasi.
„Kupranugary“ viskas buvo kitaip. Su Indre Patkauskaite ir Paulium Markevičium trumpai pašnekėjau, visiems kitiems aktoriams pagrindinė užduotis buvo atrodyti natūraliai. Niekas net nerepetavo, nes visos scenos buvo tokios, kur ateini ir pašneki. Kam repetuoti iš anksto? Dalius Skamarakas turėjo būti chamas Pauliaus ir Indrės personažams. Ir jis juk bus net geresnis chamas, jei jų išvis nepažinos. O jau „Kaukaze“, priešingai, prieš filmavimą labai daug dirbom, kalbėjomės, kad aktorės pažintų viena kitą, suartėtų.
– Kiek tau svarbu, kad aplinkybės, vaizduojamos filme, būtų atkuriamos tiksliai? Ar keli sau tokį tikslą?
– Kuriant „Kupranugarį“, pasirašiau scenarijų. Tada atėjau į zoologijos sodą, man buvo pasakyta, kad filmuoti gyvūnų negalima, nieko taip, kaip sugalvojau, daryti negalima. Paklausiau: o kaip galima? Sako, tai eik dirbti. Man atrodo, ant bajerio sakė. Bet aš užsirašiau į savanorius ir dirbau – kažką šlaviau, kažką tvarkiau, dariau meškėnui tokią trikampę struktūrą, kur prikiši šakų, kad jis galėtų žaist. Ir tuomet mano scenarijus pasikeitė. Situacijos priartėjo prie to, kaip viskas ten galėtų vykti. Nors, aišku, taip nevyksta.
Man yra svarbiau ne tai, ar situacija yra įvykusi. Bet aš labai noriu sukurti įtikinamus personažus, jų manieras, erdvę. Niekas neužkasinėja kupranugarių patvory ir policininkai nesielgia taip, kaip „Atkūrime“ elgiasi mano personažai. Bet galėtų elgtis. Ir man to užtenka.
Socialinio realizmo aš nekuriu. Bet tas realizmas man kažkuo taip pat yra svarbus.
Socialinio realizmo aš nekuriu. Bet tas realizmas man kažkuo taip pat yra svarbus.
– Vargu ar yra kitas režisierius Lietuvoje, kuris galėtų pasigirti, kad jo filmai buvo pristatomi tokiuose prestižiniuose festivaliuose, kaip tavieji. Ką festivaliai duoda, be to, kad atsiranda įspūdingų įrašų biografijoje? Ar jauti, kad iš to išsineši kažką daugiau?
– Pirma, praktinė dalis – jei filmai nebūtų sėkmingi, neturėčiau galimybės kurti toliau. Festivaliais valstybė tarsi pagrindžia savo investiciją. Kitas dalykas, kai pradedi žiūrėti kitus filmus tose pačiose programose, atrandi jaunus režisierius, kurie tau patinka. Čia kaip važiavimas į varžybas, kur pralaimi, bet tai padeda suprasti, jog turi daugiau treniruotis. Tai verčia dar labiau susitelkti ir ieškoti to grynumo, to, ką nori daryti tu. Atrasti savo balsą, kad galėtum kitus perrėkti (juokiasi).
– Papasakok apie savo ilgametražį filmą. Kokiame etape jis yra? Apie ką jis bus?
– Šiuo metu laukiame rezultatų, ar gausime finansavimą gamybai. Istorija paprasta. Į mažą Lietuvos miestą atvažiuoja du žmonės. Vietiniai supranta, kad jie atvažiavo ne šiaip sau, kad jie lankosi tose vietose, kur prieš penkerius metus buvo pagrobtas ir nukankintas žmogus. Tai žiauri istorija, bet filmas, kuris vadinasi „Piligrimai“, pasakoja apie laiką po nusikaltimo, apie to etapo praėjimą. Ir tai, koks yra santykis su tokiomis erdvėmis.
Visur turime smurto vietas, kurias žmonės prisimena, kurias žino visi vietiniai. Man tai įdomus fenomenas. Nes tokia vieta turėtų būti nepakeliama, vos ne radioaktyvi, bet ji dažnai yra normalizuojama. Kaip koks vietinis anekdotas.
