Šias dvi plotmes jungia ukrainiečių režisierės Oksanos Karpovič dokumentinis filmas „Intercepted“, pristatomas Berlyno kino festivalio „Forumo“ programoje.
„Tai, ką žmonės mato per žinias, tėra ledkalnio viršūnė. Kasdien prieš jų akis – smurtiniai, šokiruojantys vaizdai. Bet turbūt pati baisiausia karo tikrovė yra laukimas, kai jau nebežinai, ko lauki. Jausmas, kad nebėra ateities“, – interviu sako režisierė O.Karpovič.
– Kaip gimė mintis filme sujungti Ukrainos vaizdus ir rusų kareivių skambučius namo?
– Kai prasidėjo plataus masto invazija, buvau Ukrainoje. Tuo metu kaip vietinė prodiuserė dirbau su „Al Jazeera English“ komanda. Keliavome į skirtingas Kyjivo vietas, kitus regionus, kad praneštume apie kasdienes atakas ir smurtą, rengėme interviu su politikais. Tai truko 5–6 savaites.
Šiuo laiku, prasidėjus komendanto valandai, aš pradėjau klausytis rusų kareivių skambučių audioįrašų, kuriuos atradau „Youtube“. Tai, ką išgirdau, mane šokiravo. Dažnai jaučiausi, lyg rusai man komentuotų, kas vyksta, arba duotų interviu. Klausydamasi jų pokalbių, išgyvenau kongnityvinį disonansą.
Galiausiai, tai išsirutuliojo į idėją filmui, kuris paremtas mano – karo smurtą išgyvenančios ir patiriančios ukrainietės – patirtimi.
– Žiūrint filmą ir klausantis šių pokalbių jaučiau augant stiprų pyktį, pasidygėjimą. Tačiau jūs su šia medžiaga dirbote valandų valandas. Kaip keitėsi jūsų emocinis santykis su ja? Kaip pavyko susidoroti su savo pačios jausmais?
– Tai buvo labai sunkus projektas, dėl daugybės priežasčių – žinoma, taip pat ir emociškai.
Viso proceso metu labai emocionaliai reagavau į tai, ką girdžiu.
Iš tiesų, vis dar bandau su tuo susidoroti, ir nežinau, ar mano santykis pasikeitė. Viso proceso metu labai emocionaliai reagavau į tai, ką girdžiu. Tačiau net klausydamasi tų pačių pokalbių vis iš naujo ir iš naujo, stengiausi likti jiems pažeidžiama – tarsi girdėčiau tuos žodžius pirmą kartą. Tai buvo reikalinga, kad galėčiau toliau dirbti su šia medžiaga, ir likčiau atvira tam, kokį efektą ji kuria man kaip žmogui ir kaip ukrainietei.
– Klausantis rusų skambučių matome kadrus iš Ukrainos. Kokių vaizdų ieškojote ir kodėl? Kaip su jais dirbote?
– Nuo pat pradžių nusprendėme, kad kamera bus statiška. Prie šio sprendimo mane vedė jausmas, jog vaizdai iš Ukrainos, kuriuos nuolat matau žiniasklaidoje, socialinėje medijoje neatliepė mano pačios karo patirties. Norėjau sukurti kažką priešingo arba užpildyti dabartinėje vaizdinijoje atsiradusius plyšius ir pasidalinti su auditorija tuo siaubingu suspenduoto laiko jausmu, kurį nuolat patiriame Ukrainoje. Jį lydinčia įtampa ir tyla.
Visa tai davė pamatą šio filmo vaizdinijai. Tai antrasis projektas, kuriame dirbau su Christopheriu Nunnu. Jis yra britų fotografas ir operatorius, turintis ilgametį santykį su Ukraina. Man visada patiko jo darbai, ypač tai, kaip juose Ukraina atsiskleidžia: tai labai intymus, atsargus žvilgsnis, kreipiant dėmesį į subtiliausias detales. Kartu Nunnas yra vienas etiškiausių fotografų, su kuriais man yra tekę susidurti. Jis rodo itin didelę pagarbą subjektams, jų realybei ir peizažui, atsiduriančiam priešais jo objektyvą.
– Visą filmą Ch.Nunno kamera rodo Ukrainą ir ukrainiečius. Ir tik artėjant link pabaigos atsiranda keli kadrai, kuriuose – rusų kareiviai, paimti į nelaisvę. Kodėl nusprendėte juos įtraukti?
– Dažnai dirbu intuityviai ir ne visada racionalizuoju tai, ką darau. Tačiau kuriant šį filmą jaučiau stiprų vidinį poreikį išvysti užpuolikus, rusų kareivius. Keletą mėnesių vis iš naujo klausantis jų balsų audioįrašuose, kartais pradėdavo atrodyti, jog jie man pradeda virsti abstrakcijomis, fikcijomis. Lyg klausyčiausi kažkokios rusiškos audioknygos. Norėjau savo akimis pamatyti tuos žmones, kad galėčiau įrodyti sau pačiai: jie realūs.
Vienintelė vieta, kur galėjau tai padaryti, buvo karo nusikaltėlių stovykla.
Montuojant buvo nelengva priimti sprendimą, ar šią medžiagą palikti. Supratome, kad jei ji atsiras, savotiškai sulaužys naratyvą, į filmą įterps kažką naujo. Bet žiūrėdama sumontuotą medžiagą galvojau, kad tas įsiterpimas man patinka. Man buvo įdomu, kaip šie kadrai paveikė mane pačią: lyg būtų nukėlę kažkur kitur ir atvėrę langą kitiems svarbiems klausimams. Tikiuosi, kad jie kils ir žiūrovams.
– Stebime statiškus vaizdus, o vienintelis kameros judesys – jūsų kelionės iš vienos vietos į kitą. Kaip jas organizavote? Kokiais būdais bandėte užtikrinti filmo komandos saugumą karo sąlygomis?
– Tai buvo pakankamai sudėtinga. Įprastomis, taikos sąlygomis keliauti smagu. Kelionė yra nuotykis ir niekada nežinai, kur jis tave nuves. Bet dabar šį „nuotykį“ reikėjo turėti karo aplinkybėmis...
Viena vertus, stengėmės per daug nepriartėti prie vietų, kurios buvo arti fronto linijos. Bet tuo pačiu norėjome parodyti atakų pasekmes ir ukrainiečių, gyvenančių netoli fronto, gyvenimą.
Planuodami filmavimus analizuodavome situaciją, skirtinguose regionuose dirbome su vietiniais prodiuseriais, kurie puikiai žinojo savo gimtąsias vietas. Charkive, kur daug filmavome, mums labai padėjo Artemas Fysunas, kuris ne tik yra prodiuseris, bet ir savanoriauja, padeda kariuomenei. Jis važiuoja į priešakines fronto linijas, labai gerai žino, kas vyksta karo zonoje, nes savanoriu yra nuo 2014 m., kai prasidėjo pirmoji rusų invazija. Labai pasitikėjau juo ir jo patirtimi, stengiantis užtikrinti komandos saugumą.
– Jums teko dirbti su žiniasklaida, pranešant apie karą, ir kurti filmą, kurio tema – tas pats karas. Kiek šios patirtys palyginamos?
– Kai dirbau su „Al Jazeera“, dar prieš tai – su reporteriais iš Suomijos, tvirtai jaučiau, kad tai, ką darau, yra neįtikėtinai svarbu. Labai daug savęs atidaviau tam darbui. Kaip ir visa mūsų komanda.
Kuriant filmą, iš dalies aš visa tai ir toliau tęsiau, tik jau kitu būdu: ne tik keliavau po Ukrainą, bet ir dirbau su 30 valandų audiomedžiagos, analizavau ją, atsispiriant nuo jos perrašiau naratyvą... Filmo kūrimas buvo kitokia – gilesnė, intensyvesnė patirtis. Tačiau abi jas asmeniškai labai vertinu.
