GRASS
Hong Sang-Soo stebina dėl dviejų dalykų: produktyvumo (penki filmai per trejus metus!) ir ištikimybės sau. Kol kiti režisieriai verčiasi per galvas, nepaliaujamai ieškodami kažko naujo ar vaikydamiesi festivalinių madų, Hong Sang-Soo užtikrintai kartoja ir kartojasi: grįždamas prie tų pačių temų ir motyvų, kuriuos naudojo ankstesnėse savo juostose, ir naudodamas pakartojimus kaip stilistinę priemonę, kuriančią filmo struktūrą.
Nors atsiranda svarstančių, kiek ilgai galima kurti – grubiai tariant – vieną ir tą patį filmą, naujausias režisieriaus darbas „Grass“ („Žolė“), pristatomas Berlynalės „Forumo“ programoje įrodo, jog kartotis galima kiek tik nori, jei tik turi ką pasakyti.
„Grass“ žiūrovus nukelia į vieną neįspūdingą Seulo kavinę. Čia sutinkame besikalbančias poras – draugų, kolegų, mylimųjų, šeimos narių – ir vienišą merginą, rašančią kompiuteriu. Jos mintys persipina su greta sėdinčiųjų pašnekesiais. Iš pradžių net gali pasirodyti, jog tai ji rašo porų istorijas, o keisdama personažų amžių, interesų lauką ir tarpusavio santykius, sąmoningai grįžta vis prie tų pačių temų: vienatvės, meilės, noro būti kitu ir švelnaus apmaudo, jog vis tik esi tik savimi.
Varijuodamas situacijas, Hong Sang-Soo sluoksniuoja filmą, dar vieną „Žolės“ skaitymo pjūvį kurdamas garso takeliu, mat prie personažų pokalbių absurdiškai nedera kavinėje skambanti muzika (vienas veikėjas pamini, jog šeimininkas mėgsta klasiką) – režisierius taip dar kartą pabrėžia skirtį tarp norimo ir turimo, įsivaizduojamo ir esamo. Tik tame nėra jokio irzulio: juodai balta „Žolė“, kaip ir ankstesni Hong Sang-Soo filmai, į gyvenimą, kad ir koks netobulas šis būtų, siūlo žvelgti jei ne viltingai, tai bent su lengva humoro gaidele.
DAMSEL
Įprastai vesternas yra išimtinai maskulinistinis žanras, kuriame moteris tėra vyro aistros objektas, iškovojamas prizas ar šalutinė siužetinė linija, tačiau brolių Zellnerių dėka filme „Damsel“ („Mergaitė“) viskas apsiverčia aukštyn kojomis – prožektorių šviesa čia nukreipiama į Penelopę. Moterį, kurią kiekvienas sutiktas bando „išgelbėti“ ir „išvaduoti“, bet kuri, kaip netrukus paaiškėja, kuo puikiausiai susitvarko ir pati.
Tiesa, iš pradžių atrodo, jog visą dėmesį turėtume kreipti visai ne į Penelopę. Ji pirmoje filmo dalyje pasirodo tik kaip tobulai gražios, jautrios, tiek virtuvėje, tiek lovoje puikiai besitvarkančios sužadėtinės idėja, kurią žiūrovams pristato Samuelis (akt. Robertas Pattinsonas) – Zellneriai sukuria įspūdį, jog būtent jis yra mūsų herojus, ir gudriai pakeičia fokusą filmui jau įsibėgėjus, taip kviesdami dekonstruoti į vesterno žanrą įsišaknijusius lyčių vaidmenis.
„Things are going to be shitty in new and fascinating ways“, – ši frazė nuskamba jau pirmojoje scenoje ir leidžia suprasti, jog vesternas „Mergaitėje“ bus pinamas su komedijos žanru: neatsitiktinai ir kavalierius atjoja ne ilgakakliu žirgu, o miniatiūriniu arkliuku, o tradiciniai vesterno elementai – kilpų mezgimas ir šūviai į varžovus – kaip tyčia ima ir nesuveikia.
Kiek neįprasta, jog režisieriai pasirinktoje žanrų kombinacijoje nesibaimina ir ilgesnių pauzių ar ramesnio ritmo. Viena vertus, toks sprendimas leidžia nepaversti filmo situacijų komedija (o tokia baigtis parodijuojant ir dekonstruojant žanrą gana dažna), tačiau kartu sutrikdo „Mergaitės“ pulsą, o svyruodamas nuo vieno žanro prie kito, filmas taip ir nepasiekia nei vieno iš jų viršūnės.
DOVLATOVAS
Kai kurios biografijos aprėpia visą savo laiko tragizmą – rusų rašytojo Sergejaus Dovlatovo (1941–1990) likimas patenka į šią kategoriją. Šiandien jis puikiai žinomas, skaitomas ir vertinamas ne tik gimtojoje Rusijoje, bet ir užsienyje, tačiau pripažinimo sulaukė tik po mirties. Gimtinėje jo nespausdino, nes drauge su bičiuliu Josifu Brodskiu bandė nepasiduoti režimo primetamiems kūrybos suvaržymams. 1978 m. S.Dovlatovas emigravo į JAV, kur ir mirė sulaukęs vos 48 metų. Be Nobelio premijos, kurią gavo J.Brodskis, ir be visuotinės šlovės.
S.Dovlatovo istorija kažkada turėjo tapti filmu – jo ėmėsi Aleksejus Germanas jaunesnysis, į kino ekranus nutaręs perkelti 6 rašytojo gyvenimo dienas. „Dovlatovas“ veda žiūrovą herojaus keliais – pro komunalinius butus, apsnigtus parkus, vos juntamo liūdesio persmelktus inteligentų vakarėlius ir slogias laikraščių redakcijas. Tačiau kad ir kur benueitų, ir pats Dovlatovas (akt. Milan Maric), rodos, visur yra tik stebėtojas. Pavargęs ir nusivylęs, jis pamažu traukiasi – iš savo šeimos ir iš sistemos, kuri nevertina jo talento.
Dviejų valandų filme režisierius meistriškai laiko dėmesį ir istoriją pasakoja su paties Dovlatovo kūrybai būdingu poetiškumu ir elegancija. Tiesa, kalbėdamas apie praėjusį laiką, virtuvinius pokalbius ir to meto intelektualų gyvenimą, A.Germanas jaunesnysis neišvengia romantizavimo – prie šio įspūdžio dar labiau prisideda perdėm literatūriški dialogai, nuskambantys kruopščiai surežisuotame, tačiau „pastatyminiame“, kino kalbos gyvumo kiek pritrūkstančiame filme.
EVA
Kol kas neabejotinai prasčiausias šiųmetės Berlynalės konkurso filmas yra Benoît Jacquot „Eva“, sukurtas pagal Jameso Hadley Chase’o romaną. Istorija komplikuota – Bertrandas (akt. Gaspard Ulliel) atvyksta į pagyvenusio rašytojo, kurį slaugo, namus ir sulaukia intymaus pasiūlymo. Tačiau rašytojas netikėtai miršta, o mūsų herojus nusprendžia pavogti ką tik baigtą rašyti jo pjesę, kuri netrunka tapti sensacija.
Teatre merginą susiradęs Bertrandas gyvena apsimetėlio dramaturgo gyvenimą, o netrukus sutikta elitinė prostitutė Eva (akt. Isabelle Huppert) susuka jam galvą. Tiesa, ir ji pasirodo nesanti tuo, kuo apsimeta. Tuo pat metu Bertrandas spaudžiamas rašyti naują pjesę ir nusprendžia, kad santykiai su šalčiu spinduliuojančia ir jokio dėmesio jam nerodančia moterimi gali tapti puikia medžiaga būsimam kūriniui.
Siužeto margumas ir įvykių gausa galbūt nebūtų problema, jei filme iš jų rastųsi šiokia tokia intriga, tačiau jos nejusti nė kvapo. Pavyzdžiui, absurdiškai vienplanis Bernardo personažas paslaptingame detektyve (bent jau tuo nori apsimesti „Eva“) yra nelyg atversta knyga, o žiūrovams jo asmeninė drama, kurią turėtų kurti klausimas „ar pavyks apsišaukėliui pačiam ką nors parašyti?“ pabosta jau pirmajame trečdalyje – kai pagalvoji, visai nenuostabu, kad ir Eva nerodo jokio susidomėjimo juo.
Vienintelis įspūdį darantis dalykas „Evoje“ yra tai, kokį pagreitį įgauna netyčinis filmo absurdas – padrika, chaoso režimu veikianti „Eva“ sulig kiekviena minute vis labiau praranda kryptį, kol galiausiai pradeda priminti savo pačios parodiją.
