ŠĖTONO LAIKAS
Pirmasis jų – Lavo Diazo „Šėtono laikas“ („The Season of the Devil“), kurį Lietuvos žiūrovai galės išvysti jau kovo viduryje prasidėsiančiame „Kino pavasaryje“. Įprastai įspūdinga filmų trukme garsėjantis L.Diazas šįkart savo standartais sukūrė beveik trumpametražį filmą, netrunkantį nė keturių valandų.
Tiesa, tai nereiškia, jog šį lėtojo kino meistru vadinamo režisieriaus filmą žiūrėti tampa žymiai lengviau. L.Diazas „Šėtono laike“ apie Filipinų istoriją ir diktatoriaus Ferdinando Marcoso įvestą karinę padėtį pasakoja rinkdamasis miuziklo žanrą – pats parašęs a capella atliekamas ir etno motyvų prisodrintas dainas, režisierius kiekvienam personažui priskiria leitmotyvą, kuris per keturių valandų filmą spėja prasisukti ne kartą ir ne du. Peržiūroje kažkuriuo metu imi grimzti į meditatyvią būseną, sekundės dalį jautiesi įkalintas niekada nesibaigsiančių uždainių pynėje, o galiausiai, išėjęs iš seanso, jau ir pats niūniuoji pagavią melodija, kurios pagalba buvo pasakojama bene dešimtmetį trukusi fizinio ir psichologinio smurto istorija. Tai supratus ką tik niūniuotas motyvas ima atrodyti kaip niekad sprangus.
Apie skaudų savo šalies istorijos laikotarpį L.Diazas pasakoja jį apvilkdamas siurrealumo skraiste. Šį įspūdį kuria ne tik miuzikliška forma, vienu metu ir kurianti distanciją, ir, tiesiogine šių žodžių prasme, įgarsinanti žmonių patirtą skausmą, bet ir meistriškai kino ekranui pritaikyta ciaroscuro technika – scena, kai automobilių prožektorių šviesoje užpuolamas vienas filmo herojų, kino ekrane tapęs iš šviesos pluošto išnyrančiu šešėliu, man tapo vienu paveikiausių, techniškai įspūdingiausių ir emociškai jautriausių šių metų Berlynalės vaizdinių.
Galiausiai, pasirinkdamas miuziklišką, todėl nuo tikrovės neišvengiamai kiek atitrūkstančią formą, L.Diazas primena, kad praeities klaidos nebūtinai tapo istorija – tie patys leitmotyvai tęsiasi ir šiandien, skaudžiai aidėdami žiūrovų galvose.
UTIOJA, LIEPOS 22-OJI
Norvego Eriko Poppes „Utioja, liepos 22-oji“ („U – July 22“), tikėtina, pasirodysianti „Scanoramoje“, sukėlė bene daugiausia šurmulio šių metų Berlynalėje, mat režisierius savo filme prisimena prieš septynerius metus Norvegiją sukrėtusią tragediją, kai ultradešiniųjų pažiūrų Andersas Behringas Breivikas Utiojoje nužudė 69 žmones, kurių dauguma buvo paaugliai.
Kamera seka Kają, bandančią išsigelbėti ir rasti savo jaunėlę seserį – filmas 72 minutes trunkančią dramą fiksuoja jaunos merginos akimis. Režisierius nepristato priešistorės ir paties Breiviko personažo, savotiškai ištrindamas jį iš istorijos, kurios fokusu tampa aukų išgyvenimai. Poppe atsisako ir montažo (filmas nufilmuotas vienu kadru) bei garso takelio, taip žiūrovams pateikdamas iš pažiūros bene gryniausią ir aštriausią įmanomą smurto patirtį kine.
Galima kelti klausimą, ar „Utioja, liepos 22-oji“ pasirodė ne per greitai – septyneri metai vis dėlto nėra ilgas laiko tarpas, todėl nenuostabu, jog po filmo premjeros diskusijos apie tai virte virė. Vis tik kur kas labiau neraminantis šio filmo klausimas nurodo ne į juostos pasirodymo laiką, bet į paties režisieriaus motyvaciją.
Po seanso galvoje kirbėjo klausimai: kodėl apskritai reikėjo filmo, žiūrovą perkeliančio į įvykius, kurių tragizmą taip gerai prisimename iš žiniasklaidos reportažų ir siaubą išgyvenusių paauglių liudijimų? Kodėl reikėjo kompiuterinį žaidimą primenančio žiūrovo įsitraukimo, kuris neduoda nieko daugiau, tik kutena nervus ir dar kartą patvirtina – tai buvo siaubinga? Kodėl reikėjo smulkmeniškos trauminės patirties įvaizdinimo, patogiai atsisakant kalbėti apie pačios traumos pasekmes?..
Berlynalėje vykusioje spaudos konferencijoje E.Poppe bandė teisinti savo meninius bei etinius sprendimus – esą Utiojos žudynės iš norvegų atminties jau pradeda dilti, prieš imdamasis šio projekto jis daug bendravo su tragedijos liudininkais, o vieno kadro filmą nutarė kurti nusprendęs istoriją pasakoti iš aukų perspektyvos.
Tačiau režisieriaus įtikinėjimai, jog iš etinių sumetimų nepasirinkus nė vienos realios istorijos, bet sukūrus iš liudininkų pasakojimų sudurstytą ir suniveliuotą kinematografinę patirtį priartėjama prie Poppes tiek kartų linksniuotos tiesos, glumino dar labiau – fikciją (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis) bandant parduoti kaip tiesą, vyksta ne kas kita, o manipuliacija žiūrovo emocijomis. O tai, kad ir kaip bežiūrėsi, priverčia tik dar kartą paklausti: kodėl?
UNSANE
Vargu ar po Steveno Soderbergho naujausio filmo „Unsane“ peržiūros kas nors sudvejojo sprendimu įtraukti jį į festivalio nekonkursinę programą – toks drąsus, smagus ir visapusiškai išraiškingas eksperimentas puikiai pritinka Berlynalei, kuri, ne paslaptis, nuolat šaudo pro šalį, bet kartais ima ir pataiko kaip reta tiksliai.
Tik su „iPhone“ nufilmuotas filmas pasakoja apie dėl persekiotojo neseniai gyvenamąją vietą pakeitusią Claire, kuri po nenusisekusio „Tinderio“ pasimatymo ir staiga vėl užklupusios persekiotojo baimės apsilanko pas psichoterapeutę. Rodos, pokalbis vyksta visai neblogai, tačiau Claire nuostabai ji netrukus uždaroma į psichiatrijos kliniką: mūsų herojė, žinoma, yra įsitikinusi, jog tik per absurdišką klaidą ji – jauna ir sėkmingai karjeros laiptais lipanti moteris – atsidūrė drauge su bepročiais.
Kalbėti apie tolesnius siužetinius vingius reikštų sugadinti filmo žiūrėjimo malonumą jo dar nemačiusiems – užteks paminėti, jog Soderberghas sukuria tikrą paranojos fiestą su trilerio ir komedijos elementais, visas temas ir tonus sujungdamas į stebėtinai polifonišką visumą.
Tiesa, pirmojoje dalyje žiūrovą kankinusi intriga filmui persiritus į antrąją pusę yra išsprendžiama, „Unsane“ nutolsta nuo eksperimentiškos formos ir priartėja prie žanro standarto, tačiau ir tai yra menka bėda, žinant kaip meistriškai žanru žongliruoja pasitraukti iš kino vis grasinantis, bet be jo gyventi akivaizdžiai negalintis S.Soderberghas.
