Tačiau prieš visas diversijas ir sprogdinimus, kaip įprasta, žiūrovų laukia pažintis su personažais. Kai įžanginėje scenoje pagrindinis filmo herojus Džimis (akt. Channingas Tatumas) kalbasi su savo mažamete dukra Sadi (akt. Farrah Mackenzie), jis tikina niekada nesutiksiantis, kad jo buvusioji, Sadi mama, apmokėtų jo telefono sąskaitą. Galiausiai – dukrai sako jis – ir to telefono juk reikia tik tam, kad galėtų ją fotografuoti.
Viena vertus – gražu. Džimis besąlygiškai myli savo dukrą ir net trumputis jų pokalbis leidžia mums pajusti tą meilę ir švelnumą, kuriuo alsuoja jųdviejų santykiai. Tačiau telefono sąskaitos Džimis apmokėti išties neišgali ir būtent socialinė skirtis – tarp Džimio ir jo vaiko motinos, ištekėjusios už turtingesnio vyro ir besididžiuojančios įgytu statusu, tarp Džimio ir jo darbovietės, kuri jį atleidžia, išsigandusi „draudiminės situacijos“ – čia tampa ne tik vidinį konfliktą sužadinančiu veiksniu, bet ir tuo tariamu moraliniu akstinu, kurio vėliau ieškos būsimi Džimio nusikaltimo bendrininkai.
Kitaip tariant, Džimiui paprasčiausiai įgrysta žiūrėti, kaip jį engia aplinkiniai, kaip iš jo brolio Klaido (akt. Adamas Driveris), kare netekusio rankos, tyčiojasi baro lankytojai, kaip kiekvienas miestelio gyventojas kalba apie tariamą Loganų giminės prakeiksmą – neva Loganams niekas niekada nesisekė ir niekada nesiseks, todėl nuo neteisybės pavargęs Džimis, subūręs komandą, nutaria apiplėšti prestižinių automobilių lenktynių organizatorius.
Džimio planas apsukrus ir sudėtingas, tačiau žiūrovui atskleidžiamas pamažu – žinodami tik taškus A ir B, liniją (ar greičiau raizgalynę) tarp jų brėžiame kartu su filmo personažais, kurių nė vienas, išskyrus Džimį, nežino daugiau, nei jam būtina žinoti.
Būtent čia skleidžiasi Soderbergho meistrystė, kai vienu metu pinamam ir atpainiojamam siužeto voratinkliui nė sekundei negalėtų būti priklijuota „nuspėjamumo“ etiketė, ir net tada, kai, rodos, pasiekiamas visa paaiškinantis finalas, režisierius ir scenarijaus autorė Rebecca Blunt mums pasiūlo dar keletą twistų – čia, kaip ir ankstesniuose Soderbergho filmuose, istorijos varikliu tampa ne įtampa ar mirtinas pavojus, bet pats nusikaltimas kaip procesas.
Tačiau nors filmo naratyvas ir yra kaip reikiant susuktas, jis, rodos, vis kažkur užkliūva ir užstringa, pamesdamas tą drive’ą, kurį ankstesnėje scenoje jau buvo „pagavęs“ žiūrovas – galbūt todėl, kad siužetinės linijos keičiasi greičiau, nei spėjame į jas įsijausti, o gal dėl to, kad Soderberghas, savo antraplaniais personažais pasirinkdamas Centrinės Amerikos stereotipų pripumpuotus veikėjus, nerodo jiems nė lašo prielankumo, todėl entuziazmo pritrūksta ir žiūrovams, bandantiems sirgti už jų vykdomą operacijos dalį.
Vis tik net jei „Loganų sėkmė“ kartais praranda ritmą ir tempą, Soderberghas neleidžia pamiršti, apie ką yra jo filmas, kuriame lygias dalis užima kova prieš sistemą, supuvusią nuo valdžios viršūnių iki pat – tiesiogine šio žodžio prasme – žemės gelmių, ir meilė žanrui su visomis jo vingrybėmis ir švelniai ironišku finalu.
Niekas nedrįstų teigti, jog tai originaliausias derinys istorijoje, tačiau vargu ar kas ginčytųsi, kad Soderbergho grįžtelėjimas prie savojo kino šaknų nėra tai, ko bent kartą per keletą metų kino teatrų repertuaruose slapčia laukia daugelis mūsų – matyt, nenustebinti savo žiūrovo kartais nieko baisaus.
