Skaičiai įspūdingi, tačiau, kaip ir būtų galima tikėtis, ne kiekvienas tokio milžiniško festivalio filmas sulaukia susidomėjimo. Po pirmųjų dienų Taline tampa akivaizdu, jog patekti į vieną ar kitą seansą dažniausiai nesudėtinga, nes kino salėse, net tuomet kai rodomi didžiausi metų hitai, laisvų vietų atsiranda beveik visada, o žiūrėti ne pirmo ryškumo žvaigždžių filmus kartais tenka ir vos pusiau užpildytose salėse.
Daugiausia dėmesio, bent tarp užsienio svečių ir industrijos atstovų, sulaukia konkursinės programos, kurių struktūra buvo pakeista „Black Nights“ (beje, vieninteliam kino renginiui Šiaurės Europoje ir Baltijos šalyse) prieš keletą metų prisijungus prie A klasės kategorijos festivalių. Šiandien „Black Nights“ pristato tris konkursines programas – pagrindinį, debiutinių ilgametražių filmų ir estiškų juostų konkursus.
Vis tik A klasė reiškia ne tik tarptautinį pripažinimą, prestižą ir žiniasklaidos dėmesį, bet ir įsipareigojimą pristatyti pasaulines arba tarptautines premjeras (lig tol niekur nerodytus filmus arba filmus, pirmą kartą rodomus ne gamybos šalyje), todėl dėl dėmesio vertų juostų, kurių, kaip žinia, per metus nesukuriama tiek jau daug, Talinui tenka kovoti su dar 14 tarptautinių A klasės kino festivalių.
Praėjusiais metais lankantis „Black Nights” teko konstatuoti, jog Talinas konkurencinę kovą kol kas pralaimi – dalis konkursinėse programose pristatytų filmų tapo liudijimu, jog kokybės kartelė buvo nuleista juokingai žemai, o net ir prizų laimėtojai tolesnės kelionės po mažesnius festivalius praktiškai netęsė ir greitai buvo pamiršti.
Šiemet pirmieji įspūdžiai apie konkursinėse programose pristatomus filmus nevienareikšmiai, tačiau, nors išvadas darytis dar anksti, ryškaus kokybės pokyčio, deja, vis dar nematyti.
DRIVER
Režisieriaus Yehonatano Indurskio Izraelio ir Prancūzijos bendros gamybos filmas „Driver“ atidarė debiutinių filmų konkursą ir pirmosiomis scenomis žadėjo įžvalgų pasakojimą apie veidmainystę, prisidengus tikėjimo kauke, ir neperžengiamas prarajas, atsiveriančias net tarp pačių artimiausių žmonių. Pažadėjo, o tuomet pasuko šunkeliais.
Vairuotojas – tai filmo protagonistas Razumny, kuris savo klientams nurodo, iš ko ir kaip maldauti pinigų, kurių dalis atiteks ir jam pačiam. Razumny žino, kaip sukurti kuo graudesnę istoriją, priverčiančią žmones atverti pinigines: mokydamas savo klientus, kaip įsiprašyti į vidų, aiškindamas, kodėl siūlo manipuliuoti šiuo, o ne kitu žmogumi, jis neretai pats suvaidina tėvą, neturintį pinigų dukros vestuvėms, ar ligotą jaunikį, taip prieš žiūrovų akis kurdamas vieną ašaringą istoriją po kitos.
Tačiau realistiškos mizanscenos, padėjusios pamatus daugiabalsei ir paveikiai dramai, netrukus išvis pamirštamos – filmo režisierius vis daugiau dėmesio skiria ne Razamumny darbo peripetijoms, o asmeninio gyvenimo linijai, kuriai pritrūksta aiškesnės krypties ir aštresnio kampo.
Netrunkame sužinoti, jog mūsų protagonistas yra žydų ortodoksų bendruomenės narys, turintis dukrą, su kuria kiekvieną vakarą eina vakarieniauti į svetimas vestuves ar laidotuves. Jiedu tik dviese – ekrane taip ir nepasirodančios Razumny žmonos istorija lieka papasakota tarp eilučių. Tačiau beveik neįžodinti, punktyriški tėvo ir dukros santykiai žiūrovui taip pat yra sunkiai perprantami ir dažniau kuriami pasitelkiant metaforas – kartais grakštesnes, o kartais, kaip kad finalinėje scenoje, perdėm akivaizdžias ir prapuolančias fokusą praradusioje istorijoje.
NEWLY SINGLE
Tokių filmų, kaip Adamo Christiano Clarko „Newly Single“ yra šimtai.
Tokiuose filmuose būtinai atsiras keli ciniški savimylos, išgyvenantys santykių krizę ar nelaimingą meilę. Jie gyvens didmiestyje, pavyzdžiui, Los Andžele, gers kavą hipsteriškose kavinėse ir dirbs kūrybinių industrijų srityje, o baruose ieškos vienos nakties nuotykių. Jie turės keletą keistų draugų. Su jais bent kartą turės nueiti į potencialo neturintį dar keistesnių jų draugų renginį – mimų pasirodymą, abstraktaus meno parodą, ar, kaip kad šiuo atveju, avangardinio teatro spektaklį. Dar tokiuose filmuose būtinai bus bent kelios Woody Alleno kino citatos ir, žinoma, interpretacijoms atvira pabaiga.
Tokių filmų, kaip Adamo Christiano Clarko „Newly Single“, šiemet, kitąmet ir dar po kelerių metų, bus dar ne vienas šimtas, todėl suprasti, kaip šis neoriginalus, erzinančiai atsargus, pabodusių indie kino klišių prikimštas ir savojo balso neturintis filmas pateko į pagrindinę konkursinę programą yra nelengva. Nes, patikėkite, „Newly Single“ jūs jau esate matę, net jei niekada neketinate jo žiūrėti.
NEUROTIC QUEST FOR SERENITY
Vienas kitą nuobodžiai kartojančių festivalinių filmų kontekste braziliška komedija „Neurotic Quest for Serenity“ (rež. Paulinho Caruso, Teodoro Poppovic) pažadina, prajuokina ir primena, kiek daug gali kinas, jei tik pabando išeiti už standarto ribų. O „Neurotic Quest for Serenity“ tai daro su kaupu. Tai filmas, kuris nebijo pasirodyti absurdišku, kvailu, popsiniu ar saldžiu. Ir kiekvieną žingsnį, net tą, kuris pro šalį, žengia su tokia drąsa, jog tiesiog negali juo nesižavėti.
Debiutinis Caruso ir Poppovic darbas „Neurotic Quest for Serenity“ pasakoja apie telenovelių aktorę Kiką, naktimis kamuojamą postapokaliptinių sapnų, kuriuose ji nelyg šiuolaikinė Ksena gelbsti moteris nuo išprievartavimo. Kika atvyksta pristatyti jos vardu parašytos laimės receptų knygos, kurios ji pati dar neskaitė – ką ten neskaitė, iki tos dienos ryto ji net nežinojo, jog knyga yra rašoma. Pristatymo metu tikrasis knygos autorius palieka žinutę, kuri užmina mįslę ir pradeda chaotišką Kikos kelionę, pakeisiančią jos gyvenimą.
Kažkur tarp utriruotų, tačiau pavykusių personažų (valdingos agentės, paviršutiniško vaikino, maniakiško gerbėjo), isteriško montažo ir absurdiškų juokelių (a relationship is just like a shark: if you don’t send him nudes, he dies) šiame filme slypi ir šmaikštus šiuolaikinio žmogaus portretas – žmogaus, trokštančio laimės ir pripažinimo, tačiau jaučiančio tik tuštumą, kad ir kiek savipagalbos knygų beskaitytų. Kol galiausiai belieka tik nusispjauti ir viską mesti.
THE MANSLAYER / THE VIRGIN / THE SHADOW
Drauge su lietuvių kūrybine grupe kurtas naujausias jau pripažinto estų režisieriaus Sulevo Keeduso filmas, pristatomas pagrindiniame konkurse ir estiškų premjerų programoje, pasakoja tris istorijas. Pirmoji, „The Manslayer“, nukelia į XIX amžiaus Estijos kaimą, ir pasakoja apie Maarą, per prievartą ištekintą merginą. „The Virgin“ veiksmas vyksta 1949 metais, kai jauna ingrė Elina turi rinktis tarp deportacijos į Sibirą ir fiktyvios santuokos. Paskutinioji istorija pasakoja apie XXI a. ir iš namų pabėgusią merginą.
Visose istorijose pagrindinį vaidmenį atlieka kylanti estų aktorė Rea Lest, taip tarytum patikinant, jog laikas bėga, dekoracijos ir lokacijos keičiasi, tačiau moterys su tomis pačiomis problemomis susiduria nuolat. Vis tik pirmosios dvi istorijos, kuriose tylios, bet stiprios protagonistės beatodairiškai kovoja dėl teisės į savo kūną ir gyvenimą, atrodo kur kas glaudžiau susijusios, nei paskutinioji – čia protagonistė, su kurios našta žiūrovas yra supažindinamas tik per kelias užuominas, išlieka pasyvi, o ją supantys personažai (nuo isteriškos teatro aktorės iki poetiško kunigo), priešingai, atrodo perdėm iracionalūs ir literatūriški.
Galiausiai, „The Shadow“ per simbolius ir alegorijas mėgina susieti visus tris pasakojimus, tačiau šis bandymas nėra sėkmingas. Siekiant generalizuoti ankstesnių istorijų ištarmes, filmo stiprybės – neskubrus ritmas, atmosferiškumas, netiesiogiai išnyrančios prasmės – sugriaunamos, o finalas palieka dramaturginės ir vizualinės sumaišties įspūdį.
