Belieka apgailestauti, jog šiuo patarimu nepasinaudojo patys filmo „Bohemijos rapsodija“ (Bohemian Rhapsody) kūrėjai. Nors kol kas juos lydi finansinė sėkmė, kurią generuoja neblėstantis grupės „Queen“ populiarumas, labai nustebčiau, jei po metų šį filmą, sukurtą pagal formulę – tiek pat pelningą, kiek ir nuobodžiai saugią – dar kas nors prisimins.
O jei ir prisimins, tai greičiau dėl filmo kūrybos užkulisių – čia, regis, būta gerokai daugiau rokenrolo, nei kūrinyje, kurį išvys žiūrovai. Kai režisierius Bryanas Singeris praėjusiais metais po Padėkos dienai skirtos pertraukos taip ir nebesugrįžo į filmavimo aikštelę, studija jį atleido ir pasamdė Dexterį Fletcherį, kuris ir baigė filmą.
Todėl kai kurias scenas režisavo B.Singeris (jis ir įvardijamas filmo režisieriumi), kai kurias – D.Fletcheris, o kai kurios atrodo taip, tarytum išvis nebūtų patyrusios jokio režisūrinio prisilietimo.
Ir jei „Queen“ „Bohemijos rapsodija“ ne kartą keičia savo temą, šokinėja per registrus, siūlo pompastiškų ekskursų į šalį, tačiau galiausiai sulimpa į organišką ir paveikų kūrinį, tai filmą „Bohemijos rapsodija“, deja, ištinka priešingas likimas. Ir nežinau, ar režisierių rokiruotės pakanka tam pateisinti, nes panašu, kad paties pamato jau būta šleivo.
Žiūrint „Bohemijos rapsodiją“ nesunku susidaryti įspūdį, jog „Queen“ ir F.Mercury’io istorija ne kažin kiek skiriasi nuo bet kurios kitos roko grupės, apie kurią kada nors buvo sukurtas biografinis filmas – gal tik šėlstanti minia šiuo atveju didesnė.
Tai justi jau pačioje filmo pradžioje, kai išvystame iš klišių sudėliotą „Queen“ kelio į žvaigždes pradžią. Freddie’is po koncerto prieina pagirti klausytos grupės narių, sužino, jog kaip tik tą vakarą juos paliko vokalistas, užtraukia dainą viduryje kiemo ir jau visai netrukus prieš mūsų akis iškyla efektingas koncertų montažas su vis kartojama F.Mercury’io fraze „Mes mylim tave [įterpti lankomo miesto pavadinimą]“.
Toliau, tradiciškai, šlovė, pašėlę vakarėliai, anekdotiškai supaprastintas kūrybinis procesas ir grupės narių vaidai. Tiek pat dramatiški ir pilnakraujai, kiek ir dirbtiniai F.Mercury'į vaidinančio aktoriaus Rami Maleko dantys.
Prožektorių šviesa čia nukreipiama į F.Mercury’į (kiti grupės nariai akivaizdžiai lieka šešėlyje), tačiau filme jis, kaip tiksliai išsireiškė kino kritikas Gediminas Kukta, visų pirma yra šoumenas – ne sudėtingo likimo žmogus, o himnų atlikėjas, ekstravagantiškas dabita, išskirtinio balso ir kelių papildomų dantų savininkas.
Kaip ir kiekviename filme apie roko žvaigždę, mes sužinosime, pavyzdžiui, kad jo santykiai su griežtais tėvais sudėtingi, tačiau filmas nepasakos, ką iš tiesų reiškia būti imigrantu iš Zanzibaro Londone, ką reiškia būti nepasiturinčiam ar susidurti su baime sau ir savo artimiesiems pripažinti savo seksualinę orientaciją, tarsi šios aplinkybės neakumuliuotų ambicijos ir visą gyvenimą Fredį lydėjusio jausmo, kad jis niekur negali pritapti – tik tas kelias minutes ant scenos, dainuodamas kitiems nepritapėliams.
F.Mercury'io vaidmenį atliekantis R.Malekas padaro daug – emocinio krūvio stokojančiame filme jis užčiuopia nervą ir primena, jog už šios paviršiumi praplaukiančios istorijos slypi gerokai sudėtingesni pasakojimai. Tai atliepia ir F.Mercury'io bei jį nuoširdžiai mylinčios Mary Austin (akt. Lucy Boynton) santykių linija – šių dviejų žmonių draugystė, nenutrūkstanti net tuomet, kai pabaiga, rodos, neišvengiama, tampa šiaudu, kurio mėgina įsikibti žiūrovas.
Tačiau visa širdimi patikėti R.Maleko Mercury’iu trukdo filmą smelkte persmelkęs siekis ne pasakoti, interpretuoti ar pajausti, o tiesiogine šių žodžių prasme imituoti – tiek komiški dirbtiniai dantys, tiek mėginimas preciziškai atkartoti F.Mercury’io scenos judesius ar manieras ilgainiui tampa trukdžiais, neleidžiančiais žvilgtelėti giliau šoumeniško įvaizdžio.
„Queen“ istorija filme durstoma iš įspūdingų koncertų (kartais net ignoruojant faktus dėl banaloko dramaturginio efekto – pavyzdžiui, filme rodoma, jog „Queen“ „Live Aid“ dainavo po ilgai trukusio išsiskyrimo, kai iš tiesų šis pasirodymas vyko iškart po grupės turo), staiga užgimstančių muzikinių idėjų ir šėlstančių minių. Čia daug muzikos ir ekstazės, todėl visai nenuostabu, jog norisi linksėti į taktą ir drauge užtraukti vieną grupės hitų, net jei filmo dramaturgija ir kelia nervinį tiką.
Būtent čia ir slypi svarbiausia žinutė, kurią pavyks išsinešti iš filmo – filmo, tampančio dar vienu patvirtinimu, koks įspūdingas yra „Queen“ kūrybinis palikimas, kurio sumenkinti nepajėgi net ir labai nevykusi režisūra.
