Bijojau, nes šis pirmiausiai tarp kultūros žmonių cirkuliuojantis ir palaikomas naratyvas apie „dingusį Vilnių“ pradeda šiek tiek erzinti, nes kartojamas iš inercijos, jis riboja ir trukdo matyti ne tik griaunamus pastatus, kertamus medžius ir stiklą baroko fone, bet ir geruosius besikeičiančio miesto pavyzdžius.
Gerai, būsiu atviras, dabar negalėčiau taip greitai pateikti nė vieno tokio pavyzdžio, nes ilgą laiką ir pats buvau tarp tų, kurie virkauja dėl kiekvienos euroremontinės trinkelės, tačiau tai nereiškia, kad tokių pavyzdžių nėra, o viskas, kas šiuo metu projektuojama ir statoma, jau iš anksto yra blogai. Baikim niurzgėti!
Grįžkime prie filmo. Taip, jame režisierius žvelgia į užmarštin grimztančias sostinės vietas, ką sufleruoja pats filmo pavadinimas, būtasis laikas, bet kartu ir bando užčiuopti, koks yra dabartinis miesto veidas ir ritmas.
Neatsitikinai filmas prasideda gamtos vaizdais – Neries pakrantėmis. Žvelgiant į rūke skendinčius medžius ir antis, galima prisiminti sėkmingu greenwashingu tapusią žinutę apie „žaliausią Europos sostinę“, o kartu mąstyti ir apie tai, nuo ko miestas prasidėjo – apie mišką. Upė akivaizdžiai tampa praeities ir laiko metafora, kuri mus iš cikliškai judančio gamtos laiko galiausiai atplukdo į istorinį laiką – prieš akis atsiveria pirmieji pastatai. Tiesa, iš pradžių dar apgriuvę ir negyvenami. Lyg po katastrofos. Tiesa, ne ekologinės, bet greičiau kapitalistinės.
Vilnius prieš akis atsiveria kaip anoniminis megapolis, o jo niūrią atmosferą tik sustiprina aižėjanti elektroninė muzika.
Dangų remiantys dangoraižiai, metalo konstrukcijos, atspindžiai stiklo paviršiuose, milžiniški butaforiniai dinozaurai – viskas čia kuria grėsmingo miesto, kone komiksinio Gotamo, įspūdį. Vilnius prieš akis atsiveria kaip anoniminis megapolis, o jo niūrią atmosferą tik sustiprina kompozitorių Pauliaus Kilbausko ir Vyginto Kisevičiaus aižėjanti elektroninė muzika.
Žmogus filme pasirodo tik vėliau, tačiau, skirtingai nei E.Doškų įkvėpusiame Almanto Grikevičiaus filme „Laikas eina per miestą“ (1966), kuriame žmogus dar buvo viena iš centrinių figūrų, čia konkretaus individo vietą užims minia. Kamera, regis, vis bando išplėšti iš jos vieną kitą veidą, tačiau tai trunka tik akimirką.
Žvelgdamas į šią minią, mąsčiau, kuo ji skiriasi nuo, pavyzdžiui, Atgimimo laikų minios, užfiksuotos ne viename lietuvių dokumentiniame filme. Atsakymas paprastas, bet esminis. Tai jau nebe idėjos, o reginio sujungta visuomenė. Nebe idėjos, o tik emocijų ir euforijos valdomi žmonės. Jie džiaugsmingai sveikina Popiežių, Katedros aikštėje telefonais fotografuoja Dalai Lamą, sukasi tautinių šokių rateliuose Kalnų parke, tačiau viską daro lyg pagal komandą, lyg iš inercijos, mechaniškai. Bent taip juos mato kamera.
Tai jau nebe idėjos, o reginio sujungta visuomenė. Nebe idėjos, o tik emocijų ir euforijos valdomi žmonės.
Akivaizdu, kad E.Doškus stebisi šia minia, ji jam atrodo šiek tiek svetima. Jo kamera nusiramina tik stebėdama šunelius vedžiojančius gyventojus, katę ir varnas miegamųjų rajonų kiemuose ir žvelgdama į senamiesčio gatves, kur žmonių mažiau, o automobiliai jose tiesiog „ištirpsta“.
Taigi bandant atsakyti į klausimą, tai koks tas dabartinio Vilniaus veidas ir ritmas filme atsiskleidžia, būtų galima sakyti, kad tai nervingas, bet optimistiškas miestas. Jis pernelyg nesusimąstydamas gremžia nuo savęs praeities ženklus (Profsąjungų rūmai), krauna naujus makiažo sluoksnius (nesibaigiančios statybos), nesvarbu, jei raukšlėta oda vis slenka žemyn (Gedimino pilies kalnas) ir primena apie prabėgusius metus.
Tai nervingas, bet optimistiškas miestas.
Įtampa tarp senojo miesto nostalgijos ir naujosios didmiesčio realybės filme ryški, tačiau iki galo nėra konfliktiška. Kitaip tariant, šioje „miesto simfonijoje“ sintetiniai elektronikos garsai visiškai nepermuša analoginių instrumentų. Minorinis pabaigos sniegas, užklojantis sostinės senamiesčio stogus ir medžius, grąžina suvokimą, kad nesvarbu, kiek besikeistų, čia buvo, yra ir bus Vilnius.
Filmą galima pamatyti Vilniaus dokumentinių filmų festivalio metu – rugsėjo 30 d., 18 val. kino centre „Skalvija“.
Gediminas Kukta – kino kritikas. Daugiau autoriaus tekstų skaitykite 15min kultūra.
