– Pristatote filmą „Einantis pilies gatve“ apie, ko gero, garsiausią Lietuvos muziejininką Romualdą Budrį. Kuo R.Budrio asmenybė svarbi Lietuvai ir jums asmeniškai?
– Man asmeniškai tai buvo pažintis su neįtikėtino įvairiapusiškumo žmogumi. Per savo profesinę karjerą esu dariusi daugybę interviu, tačiau tokio žmogaus sutikti dar neteko. R.Budrys – asmenybė, kuriam kiekvienas daiktas, kiekvienas Vilniaus ir ne tik Vilniaus kampelis kažką pasakoja. Jis eruditas, kuriam niekas negali prilygti.
R.Budrys žino viską apie viską, tačiau sunkiausia šį žmogų prakalbinti apie jį patį. Daugybę savo pašnekovų esu gąsdinusi ir džiuginusi tradiciniu klausimu – ar jūs laimingas? R.Budriui tai buvo tiesiog šokiruojantis klausimas.
Šiaip ar tai, mes susikalbėjome ir aš toliau maloniai stebiuosi šiuo žmogumi. Filme atsirado trys dalys – apie muziejininkystę, apie meną, ir galiausiai – šiek tiek apie žmogų. Taip jau susiklostė, nes dažnai pokalbiui vadovaudavau ne aš, o R.Budrys. Man teko pabrukti profesionalo išdidumą.
Kalbant apie Lietuvą, R.Budrys taip pat nepaprastai svarbi asmenybė. Jis daug kartų apdovanotas ir pagerbtas, bet nėra tokio apdovanojimo, kuris prilygtų tam, ką padarė R.Budrys – jo atvežti lobynai, kolekcijos iš viso pasaulio, iškilių menininkų darbai, Katedros lobyno išsaugojimas, pagalba rengiant ekspozicijas, konsultacijos dėl Valdovų rūmų ir pan.
Tokios asmenybės kaip R.Budrys nesutalpinsi nei į filmus, nei knygas. Kaip pasakojo pats, R. Budrys nuo 1956 m. kasdien eina Pilies gatve – į darbą ir iš darbo. Pagalvokime, kiek darbų padaryta per tiek metų ir su tokiu darbštumu! Šis filmas, kurį pristatome, – tik R.Budrio darbų trupinėlis, mažytis fragmentas.
– Kas paskatino imtis kurti filmą apie R.Budrį?
– Žinant filmo herojaus kuklumą, nesinori visko išduoti. Galiu pasakyti, kad apie filmą kalbėjo R.Budrio kolegos, žinodami, kad šiais metais herojui sukanka 85-eri ir kovo mėnesį baigiasi jo karjera. Tokių kalbų visuomenėje pradėjo vis daugėti ir man teko garbė tapti ta, kuri prakalbina R. Budrį. Ir anksčiau esu vedusi kelis renginius kartu su R. Budriu, todėl žinojau, kad jis – nelinkęs atvirauti, daugiausia kalbantis apie savo profesiją. Filmui kurti gavau paramą iš Lietuvos kultūros tarybos, taip pradėjome darbus su LRT komanda.
– Kas buvo sunkiausia?
– Sunkiausia buvo prakalbinti R.Budrį. Nežinau, gerai tai ar ne, bet esu pratusi įlįsti į pašnekovo dūšią. Deja, su R.Budriu tai nepavyko, jis mane pergudravo. Tačiau dabar manau, kad tai teisinga, nes šį žmogų atspindi jo darbai, mąstymas apie profesiją, meną, vertybės. Tai ir yra svarbiausia.
– Ko gero, tai dar vienas atvejis, kai ypatingos erudicijos žmogus – nepaprastai kuklus.
– R.Budrys toks kuklus, kad tai sudaro problemų. Montuoti filmą baigėme jau senokai, tačiau niekaip negalėjome sutarti dėl pristatymo. Viskas R.Budriui atrodė pernelyg pompastiška ir nepadoru. Kolegos vos jį įtikino, kad pristatymas vyktų Rotušėje, kur prieš daugybę metų prasidėjo R.Budrio, kaip muziejininko, karjera. Žinau, kad per filmo pristatymą man vėl teks kautis su tuo kuklumu.
– Ką naujo, kurdama filmą apie žymų muziejininką, sužinojote pati?
– Sužinojau daug įdomių istorijų – apie stalus, sienas, veidrodžius... Kiekviena istorija – tikrai įspūdinga, jos netilptų į jokį filmą. R. Budrys papasakojo, kaip atrasti Vilnių tapiusio dailininko Juozo Kamarausko piešiniai – pasirodo, jie buvo kažkokios močiutės užpečkyje... Arba kaip koks kilimas, dabar kabantis Tiškevičių rūmuose, buvo išneštas dar kitos močiutės į lauką, kad prasivėdintų...
Dabar mielai kurčiau detektyvinį filmą apie visus šiuos lobynus. R. Budriui pasakojant visi daiktai tampa gyvi ir įdomūs. Pripažinkime, kad mūsų šalies muziejai daugeliui atrodo nuobodūs ir statiški. Užsienyje matome, kokie jie atgaivinti, interaktyvūs. R.Budrys taip pat sugeba viską apibūdinti taip, kad tampa be galo įdomu. Norėčiau, kad tie, kurie tęs R.Budrio veiklą, irgi sugebėtų įpūsti gyvybės muziejams.
– R.Budrys – tikro muziejininko pavyzdys. Ar manote, kad ši profesija reikalauja tikro pašaukimo?
– R.Budrys pasakė: muziejininko pareiga – per vieną detalę sugebėti atskleisti visą epochą. Taip pat muziejinikystę jis sulygino su Katedros kolonomis. Tų kolonų yra keturios: eksponatų kaupimas, eksponatų tyrinėjimas, eksponatų ir ekspozicijos populiarinimas, galiausiai – edukacija. Visos šios kolonos turi būti lygios, kitaip laukia griūtis.
Kalbant apie pašaukimą, galiu pasakyti mane nustebinusią istoriją. R. Budrys papasakojo, kad, kai buvo išsiųstas mokytis muziejininkystės į Ermitažą, tuometinis vadovas, pamatęs, kad vaikinas vis kažką paišo, jam liepė apsispręsti – dviejų profesijų čia negali būti. Arba tu dailininkas, arba muziejininkas. Ir R. Budrys pieštuką padėjo į šoną.
Todėl manau, kad šis žmogus tikrai turi pašaukimą. Dar manau, kad be pašaukimo dirbti muziejuje gal būti labai nuobodu. O gal ten ir dirba daug žmonių be pašaukimo? Todėl ir muziejai dažnai skleidžia nuobodybę.
