„Atkirtyje“ būgnininkas įnirtingai repetuoja ne dėl to, kad nori darniai skambėti ansamblyje, bet tam, kad gavęs progą galėtų „iššauti“ su savo solo. Niekieno neprašytu ir tik jam vienam reikalingu. „Kalifornijos svajose“ į darnų ansamblį įsilieti sunkiai sekasi ir Miai (akt. Emma Stone) su Sebu (akt. Ryanas Goslingas). Mia dirba bariste ir nori tapti kino žvaigžde, tačiau aktorių atrankos nuvilia ir ji nusprendžia sukurti monospektaklį – pati jį parašyti, finansuoti ir suvaidinti. Džiazo klubą įkurti norintis Sebas taip pat sunkiai susitaiko su aplinkos primestomis taisyklėmis. Jis negali negroti džiazo, net jei restorano savininkas prašo „Jingle Bells“, o į buvusių bendražygių skundus, jog darbas su juo yra kaip „rakštis subinėj“, tegali gūžtelti pečiais.
Jųdviejų keliai, žinoma, susikerta, ir D.Chazelle žiūrovams pasiūlo elegantišką bei nostalgišką meilės istoriją, įvilktą į miuziklo rūbą. Iš pirmo žvilgsnio netikėtas žanras neturėtų stebinti – režisierius jau „Atkirtyje“ manifestavo savo aistrą muzikai, tad žingsnis į šiandien kine kiek apleistą miuziklo žanrą, rodos, nėra atsitiktinis.
Nors „Kalifornijos svajų“ veiksmas vyksta mūsų dienomis, filmas atrodo užstrigęs miuziklų aukso amžiuje – filmo herojų aplinka, apranga, mėgstama muzika ir estetika yra persunkta praėjusio laiko dvasios, o režisūriniai sprendimai bei gausybė intertekstų laiko mašina nukelia atgal.
Siekis sveikintinas, o rezultatas tikrai pavykęs, nors ir keliantis šiokių tokių dvejonių. Keista, jog nors „Kalifornijos svajų“ veiksmas vyksta mūsų dienomis, filmas atrodo užstrigęs miuziklų aukso amžiuje – filmo herojų aplinka, apranga, mėgstama muzika ir estetika yra persunkta praėjusio laiko dvasios, o režisūriniai sprendimai bei gausybė intertekstų (nuo Ingrid Bergman plakato ant Mios kambario sienos iki Nicholo Ray 1955 m. filmo „Rebel Without a Cause“) laiko mašina nukelia atgal.
Viena vertus, tokia taktika suteikia vientisumo įspūdį ir padeda formuoti žiūrovų galvose įsigalėjusį tradicinį miuziklo įvaizdį, kuriuo neabejotinai seka D.Chazelle (tuo netenka abejoti jau nuo pirmosios, vienu kadru nufilmuotos filmo scenos, kur spūstis Los Andžele virsta efektingais šokiais ant automobilių stogų), tačiau kartu praranda galimybę prabilti šiuolaikine, individualia, autorine kalba, nutolusia nuo žanro standarto.
D.Chazelle naudoja formulę ir ji, pati savaime, nėra bloga. Panašią strategiją naudojo ir Holivudo numylėtas Michelio Hazanavičiaus „Artistas“ (Artist, 2011), istoriją apie besileidžiančią nebyliojo kino žvaigždę pasakojęs nebyliojo kino maniera.
Šio filmo pasirodymas buvo laikytas ode kinui, meilės laišku jo pradžiai, kaip kad „Kalifornijos svajos“ laikomos grįžimu į didžiojo miuziklo laikus. Nenuostabu – pamirštas stilius, o dar ir su mylimais aktoriais priešakyje, paperka ir neretai nostalgiška migla aptraukia žiūrovų akis, taip imant filmą liaupsinti ne tik dėl jo paties pasiektų aukštumų, bet ir dėl jo prototipo ilgesio.
Neabejotinai talentingai sukonstruotos „Kalifornijos svajos“ nusipelno liaupsių – už puikią aktorių vaidybą, ganėtinai tradicinius personažus nušviečiančią naujomis spalvomis, už nuostabų operatoriaus darbą, už meistriškai sustyguotus, į filmo naratyvą organiškai įaustus muzikinius numerius. Net už muzikinį takelį, kuris, turint omenyje, jog viena svarbiausių filmo temų – džiazas, nebuvo pribloškiamai novatoriškas, tačiau sėkmingai įsirėžė atmintyje. Taip, kaip įsirėžia visų pavykusių miuziklų dainos.
„Kalifornijos svajoms“, kurių centre – idėjos, o ne žmonės, tikro gyvenimo skonio kartais pritrūksta, o žavėjimasis miuziklu ir jo estetika, kad ir meistriška perkelta į 2016-uosius, kartkartėmis rodosi jei ne paviršutiniškas, tai kiek seklokas.
Tačiau filme nuskambanti Sebo frazė „That’s L. A. They worship everything and value nothing“, referuojanti į kiekvieną dešimtmetį besikeičiančias miesto madas (taip ir Sebo mylimas džiazo klubas tapo sambos ir tapų baru), iš dalies gali būti taikoma ir šio filmo režisūrai. Sužavėtas stiliaus įmantrybių, D.Chazelle pamiršta savo herojų gyvenimus, kurių peripetijoms ir detalėms „Kalifornijos svajose“ pritrūksta laiko.
Ir tik ankstesnių filmų šleifas („Gangsterių medžiotojai“, „Kvaila, beprotiška meilė“) bei aktorių meistrystė leidžia žiūrovui patikėti, kad šiuose santykiuose yra kažkas daugiau – ne tik šešėliai ir dekoracijos monospektaklyje, prie kurio Mia tiek laiko aistringai dirbo, ne tik spalvingas pasimatymų montažas, bet tikri tikrų žmonių gyvenimai.
„Kalifornijos svajoms“, kurių centre – idėjos, o ne žmonės, tikro gyvenimo skonio kartais pritrūksta, o žavėjimasis miuziklu ir jo estetika, kad ir meistriškai perkelta į 2016-uosius, kartkartėmis rodosi jei ne paviršutiniškas, tai kiek seklokas. Tačiau „Oskarų“ dalybose šios režisūrinės problemos, tikėtina, bus pamirštos, ir „Kalifornijos svajos“, kaip ir „Artistas“, galės džiaugtis apdovanojimu už geriausią filmą. Nostalgija, rodos, gali būti vienas tiesiausių kelių į jį.
