Aktoriaus talento gerbėjai jau septynerius metus tikisi, galbūt ši pabaiga nėra iš tikrųjų pabaiga, juk pauzių ir bandymų mesti kiną būta ir anksčiau.
Tačiau kol kas apie naujus vaidmenis nieko negirdėti, o kino po atviru dangumi festivalis „Kinas po žvaigždėmis“ į savo programą įtraukė vieną įspūdingiausių aktoriaus vaidmenų – Paulo Thomo Andersono dramoje „Bus kraujo“. Filmas sukurtas 2007-aisiais, taigi Danielis Day-Lewisas jau 17 metų laukia, kol jūs pamatysite šį kino šedevrą.
Likimo pasmerktas menui
Pats likimas lėmė, kad Danielis Day-Lewisas taptų meno žmogumi, nebūtinai aktoriumi, bet neabejotinai – artistu. Danielis Michaelas Blake’as Day-Lewisas gimė 1957 metų balandžio 29 dieną Londone, žymaus airių poeto, vertėjo Cecilio Day-Lewiso ir žydų kilmės aktorės Jill Balcon šeimoje.
Jo motinos tėvas buvo legendinis garsios britų kino studijos „Ealing Studio“ vadovas Michaelis Balconas. Vėliau ir Danielio vyresnioji sesuo Tamasin Day-Lewis tapo dokumentinių filmų režisiere.
Kartą paklaustas, kada apsisprendė būti aktoriumi, atsakė: „Jeigu nieko nepainioju, kokių dvylikos metų. Tada pasaulis man atrodė toks pilkas: beprotiškai nepatiko gyventi koledžo internate, todėl teatro idėja nušvietė man kelią į kitą, gražesnį pasaulį. Aš nieko nesprendžiau, tiesiog vidumi jaučiau, kad neturiu kito pasirinkimo. Tiesa, nuo to laiko visą laiką abejoju, ar tikrai nesuklydau.“
Taigi motinai pasiūlius, būdamas penkiolikos metų, jis suvaidino nedidelį epizodą žinomo režisieriaus Johno Schlesingerio dramoje „Sekmadienis, prakeiktas sekmadienis“ (Sunday Bloody Sunday, 1971).
Talentingą, tipiškai britišku humoro pasižymintį aktorių spauda iš karto pakrikštijo naujuoju Laurence’u Olivier .
Po koledžo jis įstojo į Bristolio teatro mokyklą, vėliau mokėsi žymaus Londono Old Vic‘o teatro aktorių mokykloje ir kaip geriausias studentas pasirašė su šiuo teatru kontraktą. Scenoje debiutavo klasikiniuose spektakliuose, o šlovę pelnė suvaidinęs Romeo Šekspyro pjesėje „Romeo ir Džiuljeta“. Talentingą, tipiškai britišku humoro pasižymintį aktorių spauda iš karto pakrikštijo naujuoju Laurence’u Olivier .
Kino karjeros pradžia su šantažu
Po nedidelių vaidmenų televizijos serialuose ir epizodinių pasirodymų kine, 1985 jis metais suvaidino panko gėjų Džonį Stepheno Frearso mažo biudžeto filme „Mano gražioji skalbykla“( My Beautiful Laundrette). Visai netikėtai šis kuklus filmas apie britų koknio ir emigranto iš Pakistano draugystę tapo didele sėkme. Pasak legendos, iš pradžių režisierius atmetė D.Day-Lewiso kandidatūrą ir tučtuojau gavo iš aktoriaus grėsmingą laišką.
Perskaitęs scenarijų Danielius buvo įsitikinęs, kad yra tiesiog sutvertas šiam vaidmeniui ir rašė, kad jeigu S.Frearsas nepriims jo filmuotis, jis susilaužys kojas. Režisierius nusileido ir nuo šio vaidmens iš esmės prasidėjo D.Day-Lewiso kino aktoriaus karjera.
Pasipylė kvietimai filmuotis. Matėme slepiantį savo jausmus, šaltą, rafinuotą aristokratą Džeimsą Aivori filme „Kambarys su vaizdu“ (A Room with a View). Po šio filmo jis tapo moterų numylėtiniu, o pats prisipažino, kad sutiko vaidinti šį personažą, norėdamas perprasti tokio žmogaus charakterį ir atmesti mažiausią galimybę tapti panašiu į jį.
1988 metais jaunas aktorius įkūnijo dramatišką gydytojo-disidento vaidmenį garsaus M.Kunderos romano „Nepaprastas būties lengvumas“ (The Unbearable Lightness of Being) ekranizacijoje. Kitas Holivude kurtas filmas „Žvaigždės ir grotos“(Stars and Bars, 1988) smarkiai nuvylė Day-Lewisą ir jam pirmą kartą kilo mintis palikti kiną. Vėliau tokie sprendimai vis dažniau aplankydavo aktorių.
Pirmasis „Oskaras“ ir eilinė depresija
Iš šios depresijos jį ištraukė kine debiutuojantis teatro režisierius Jimas Sheridanas, kuris pasiūlė suvaidinti neįgalų, suparalyžuotą airių dailininką ir poetą Christy Browną filme „Mano kairė pėda“
( My Left Foot: The Story of Christy Brown). D.Day-Lewisas priėmė šį vaidmenį kaip iššūkį ir laimėjo. Be jokio sentimentalumo, nevengdamas erzinančių ir apgailėtinų Browno bruožų, sukūrė kupiną pykčio, desperacijos, tačiau verta pagarbos ir supratimo charakterį.
Apie aktoriaus pasišventimą ir aistrą kuriant šį vaidmenį kalbama ir šiandien: jis mėnesių mėnesius praleido invalido krėsle, išmoko piešti ir rašyti kairės kojos pirštais. Už šį vaidmenį 1990 metais Danielius Day-Lewisas laimėjo savo pirmąjį „Oskarą“.
Tačiau po šio vaidmens aktorių vėl ištiko depresija. Scenoje vaidindamas Hamletą jis nebaigė garsiojo monologo ir paliko sceną. Vėliau aktorius prisipažino, kad jį aplankė tėvo šmėkla. Be to, jis pareiškė, kad nebaigė vaidinti ne dėl baimės išprotėti, o tiesiog suprato: aktoriaus profesijoje jis padarė viską, pasiekė aukščiausią tašką.
Pažintis su Martinu Scorsese
Trejus metus jis atmetinėjo visus pasiūlymus filmuotis ir tik 1992 metais, demonstruodamas puikią fizinę formą, visai netikėtai sutiko vaidinti nuotykių juostoje pagal Jameso Cooperio romaną „Paskutinis mohikanas“ (The Last of the Mohicans).
Po metų įvyko jo pažintis su Martinu Scorsese, kuris pasiūlė jam suvaidinti aristokratą Niulendą Arčerį filme pagal populiarų Edithos Wharton romaną „Nekaltybės amžius“ (The Age of Innocence, 1993). Ši melodrama apie nelaimingą niujorkiečio Niulando meilę iš Europos atvykusiai grafienei Elenai Alenskai dar kartą įrodė, kad aktoriui puikiai tinka smokingai ir nepriekaištingos manieros.
Airijos pilietis
Tais pačiais metais D.Day-Lewisas nominuotas antrajam „Oskarui“ už vaidmenį savo draugo Jimo Sheridano pagal tikrus įvykius sukurtame filme „Tėvo vardu“ (In the Name of the Father). Kiek anksčiau šis filmas pelnė „Aukso lokį“ tarptautiniame Berlyno kino festivalyje. Smulkus vagišius iš Belfasto Džeris Kolonas apkaltinamas teroristiniu aktu, kuriame žuvo daug žmonių.
Būdamas nekaltas, jis nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos. Vaikinas praleidžia kalėjime ilgus keturiolika metų. Kaip visada siekiantis tobulumo D.Day- Lewisas prašėsi uždaromas į vienutę, stebėjo kvotas ir sukūrė sukrečiantį žmogaus, kuris ir nežmoniškomis sąlygomis nepraranda orumo ir garbės, paveikslą.
Po šio filmo 1993 metais Danielius Day-Lewisas tapo Airijos piliečiu. Nors tėvas mirė, kai jam buvo šešiolika, Danielius iki šiol prisimena: „ Kiekvieną vasarą tėvas vežiojo mane į Airiją. Ši šalis visada man asocijuodavosi su laisve ir švente“.
Asmeninio gyvenimo metamorfozės
Po vaidmens filme „Tėvo vardu“ aktorius dingo iš kino ilgiems trejiems metams. Tuo metu jis išgyveno audringą, tačiau kupiną konfliktų romaną su egzaltuota ir ekscentriška prancūzų aktore Isabelle Adjani. Vėliau ji viešai skundėsi, kad Danielis faksu pranešė, kad palieka ją ir dar nepasirengęs tapti tėvu. 1995 metais Isabelle Adjani pagimdė sūnų Gabrielių-Kane’ą, kurį ji augino viena.
Po metų D.Day-Lewis sutiko vaidinti filme „Salemo raganos“ (The Crucible, 1996) pagal žymaus amerikiečių dramaturgo Arthuro Millerio pjesę. Filmavimo aikštelėje, Danielis susipažino su rašytojo dukra, aktore ir režisiere Rebecca Miller.
Netrukus ji tapo aktoriaus žmona ir, regis, šį kartą jis priplaukė ramų uostą. Nuo to laiko didžiausią savo laisvo laiko dalį aktorius praleisdavo savo fermoje Airijoje, o į butą Niujorko Manhetene užsukdavo tik darbo reikalais. Jiedu išaugino du sūnus Cashelą Blake ir Ronaną Calą.
Sėkmingiausi vaidmenys ir bandymai palikti kiną
1997 metais aktorius filmavimo aikštelėje trečią kartą susitiko su režisieriumi Jimu Sheridanu. Filme „Boksininkas“ (The Boxer) jis vaidino buvusį IRA narį, kuris po ilgų kalėjimo metų išėjęs į laisvę trokšta ramaus gyvenimo. Besifilmuodamas šioje juostoje D.Day-Lewisas smarkiai pažeidė stuburą.
Gydytojai siūlė daryti operaciją, tačiau jis pasirinko tradiciškesnius gydymo būdus ir su žmona ilgam išvyko į Italiją. Šį kartą visi manė, kad jis iš tikrųjų paliko kiną. Pasakojama, kad tuo laikotarpiu jis mokėsi siūti batus ir gamino baldus. Pats aktorius juokavo: „Tarp filmavimų aš dirbu rimtus darbus“.
Tik po penkerių metų atsiskyrėlį iš jo slėptuvės pavyko išvilioti režisieriui Martinui Scorsese pasiūliusiam suvaidinti Bilą „Mėsininką“ filme „Niujorko gaujos“ (Gangs of New York). Tai realus asmuo, dalyvavęs kruvinuose XIX amžiaus politiniuose susidūrimuose, ir net buvęs labai populiarus tarp Niujorko gyventojų.
Tarp filmavimų aš dirbu rimtus darbus.
Režisieriui teko ilgai įkalbinti, kol Danielis pagaliau paklausė „kodėl aš?“ Scorsese atsakė: „Nes tu žinai kas yra įniršis“. Ir vėl aktorius iki galo atsidavė vaidmeniui. „Niujorko gaujoms“ jis išmoko mėtyti peilius, net „stažavosi“ vietinėje mėsinėje. Ir buvo dar kartą nominuotas „Oskarui“. Vėliau D.Day-Lewisas kalbėjo: „Pasakysiu, kad tai buvo neužmirštamas mano gyvenimo periodas... Ar aš galėjau pagalvoti, kai būdamas berniūkščiu kiekvieną savaitgalį eidavau po penkis kartus žiūrėti „Taksistą“, jog kada nors filmuosiuos pas maestro.“
Antrasis „Oskaras“
Praėjo dveji metai ir D.Day-Lewisas grįžo į ekranus Paulo Thomo Andersono dramoje „Bus kraujo“ (There Will Be Blood, 2007). Pagal Uptono Sinclairo romaną „Nafta“ sukurtas filmas, nukelia žiūrovus į praėjusio amžiaus pradžią, kai Jungtinės Valstijos išgyveno naftos karštinę.
Tai buvo stiprių ir negailestingų vyrų laikmetis, kai negaliojo jokios taisyklės ir laimėdavo tas, kuris pirmas suradęs naftos telkinį išgaudavo kuo daugiau naftos. Visi konfliktai buvo sprendžiami jėga: teisus tas, kas šauna pirmas. Danieliui Pleinvju pasisekė: įgimtas gudrumas, darbas, kartais gražbyliavimas ir apgaulė, atnešė jam sėkmę.
Tačiau vardan naftos jis negailėjo nei savęs, nei artimųjų. Nors tapo milijonieriumi, pasistatė išsvajotus namus, tačiau virto piktu vienišiumi alkoholiku, kurį paliko artimieji… Šio stipraus, bet labai prieštaringo personažo vaidmenį Amerikos kino akademikai antrą kartą D.Day-Lewiso biografijoje įvertino savo prizu.
Galantiškai nusilenkęs savo kolegei ir kraštietei Helen Mirren, atsiėmė iš jos rankų „Oskarą“, o po to, regis, vėl išvyko į savo fermą Airijoje. Niekas nežinojo, kada vėl ekrane išvysime Danielių Day- Lewisą, o gal jis jau nebegrįš į ekranus. Juk kino kritikai vadino jį aktoriumi, kuris dažniau atmeta pasiūlymus, negu sutinka filmuotis.
Vienintelis aktorius, gavęs trečiąjį „Oskarą“ už pagrindinį vaidmenį
Bet 2012-aisiais aktorius vėl pribloškė žiūrovus suvaidinęs JAV prezidentą Abrahamą Lincolną Steveno Spielbergo filme „Linkolnas“ (Lincoln). Režisierius filmui ruošėsi daugiau nei dešimtmetį ir iš karto teigė kad Day-Lewiso dalyvavimas yra būtina sąlyga, kad „Linkolnas“ apskritai būtų sukurtas.
Tačiau aktorius pirmą pasiūlymą atmetė. Aktorių sutikti įtikino Leonardo DiCaprio, nors neaišku, kokiais argumentais jis rėmėsi. Day-Lewisas ruošėsi metus, be kita ko, perskaitė beveik šimtą knygų apie Lincolną.
Filmavimo aikštelėje Spielbergas į Day-Lewisą kreipėsi „Pone prezidente“ ir vaikščiojo su kaklaraiščiu (paprastai jis dėvi marškinius ir beisbolo kepuraitę), o Day-Lewisas (taip pat ir dėl sudėtingo grimo) atrodė tiesiog sukurtas šiam vaidmeniui. Garsusis aktorius filmavimo aikštelėje net nekalbėjo su režisieriumi.
Nekenčiu kalbėtis filmavimo aikštelėje, mėgstu siųsti trumpąsias žinutes, ypač aktoriams, su kuriais dirbu.
„Apie viską, ką reikėjo aptarti, pasikalbėdavome dar gerokai prieš atvykdami į filmavimo aikštelę. Todėl galėjome pirmiausia susitelkti į darbą. Žinoma, kasdien apsikeisdavome keliomis mandagiomis pastabomis, bet jei iškildavo konkretus klausimas, jį spręsdavome SMS žinutėmis. Tai tikrai praktiška, rekomenduoju tokį būdą, – paaiškina Day-Lewisas ir prisipažįsta. – Nekenčiu kalbėtis filmavimo aikštelėje, mėgstu siųsti trumpąsias žinutes, ypač aktoriams, su kuriais dirbu“.
Danielis Day-Lewisas už prezidento vaidmenį gavo trečiąjį „Oskarą“, antrąjį „Auksinį gaublį“ ir ketvirtąjį BAFTA apdovanojimą.
Ar tikrai genialus aktorius užbaigė kino karjerą?
Apie tai, kad pagrindinį vaidmenį atlikęs aktorius gaus statulėlę, buvo žinoma dar prieš premjerą. Danielis Day-Lewisas spaudos konferencijoje paskelbė, kad jei laimės „Oskarą“, vėl pasitrauks iš aktorystės, nes po „Linkolno“ jautėsi labai išsekęs.
Po šio filmo žiūrovai nematė jo kine ištisus penkerius metus – jis nesirodė ekrane ir ryžtingai atmetė visus pasiūlymus. Niekas nesistebėjo, visi seniai buvo pripratę prie ekscentriško ir nenuspėjamo Day-Lewiso elgesio. Jis įkyrus, impulsyvus ir kritiškas, bet kai įsipareigoja projektui, atiduoda jam visą širdį. Dėl to jis vadinamas perfekcionistu arba, paprasčiausiai, genijumi.
Jis įkyrus, impulsyvus ir kritiškas, bet kai įsipareigoja projektui, atiduoda jam visą širdį.
Laimei, Danielis pasidavė režisieriaus Paulo Thomo Andersono įkalbinėjimams ir sutiko vaidinti jo dramoje „Nematomas siūlas“. Tai – pasakojimas apie genialų mados dizainerį, o veiksmas vyksta šeštojo dešimtmečio Londono aukštuomenės pasaulyje. Danielis Day-Lewisas ir vėl absoliučiai susitapatino su savo personažu. Aktorius išmoko siūti, net sukūrė suknelę, kurios modeliu tapo jo paties žmona.
Day-Lewiso suvaidintas dizaineris yra nuobodus pedantas, narcizas ir cholerikas, kurio gyvenimas sutvarkytas iki galo ir kurį prižiūri jo visiškai atsidavusi sesuo. Reinoldso Vudkoko neįmanoma pamilti, kartais net imi nekęsti, bet kartu negali atsiplėšti akių, ir tai tik įrodo Day-Lewiso aktorinį meistriškumą. Kaip kiekviename savo filme, taip ir „Nematomame siūle“ jis yra tobulas, elegantiškas.
Vaidyba man – kaip grįžimas į vaikų aikštelę, bandymas grąžinti sielai vaikišką naivumą.
Apie Danielį Day-Lewisą pasakyta ir parašyta viskas. Jis tapo ryškiausiu savo laikmečio aktoriumi, nusifilmavęs vos daugiau nei dvidešimtyje filmų. Paklaustas apie savo profesiją, aktorius atsakė: „Man sunku aprašyti, kaip tai vyksta ir ko tam reikia. Tai – vaizduotės aktas. Vaidyba man – kaip grįžimas į vaikų aikštelę, bandymas grąžinti sielai vaikišką naivumą.“
Ar tikrai daugiau jau niekada nematysime genialaus Danielio Day-Lewiso jokiame naujame filme?
O gal vis dėlto atsiras projektas, kuris įkvėps jį sugrįžti į ekraną?
Sutikite Danielį Day-Lewisą filme „Bus kraujo“ festivalyje „Kinas po žvaigždėmis“ rugpjūčio 8 d. Valdovų rūmų kieme. Daugiau informacijos www.kinaspozvaigzdemis.lt
Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, Latga. Festivalio partneriai: LRT Epika, žurnalas ŽMONĖS, portalas 15 min.lt, Valdovų rūmai.
