Todėl prieš pradedant kalbėti apie „Danų merginą“, kvapą gniaužiančią Lili Elbes istoriją ir analizuojamos temos svarbą būtina atskirti nuo toli gražu ne tokios įkvepiančios filmo režisūros.
Du tapytojai – Einaras ir Gerda Wegeneriai – gyvena trečiojo dešimtmečio Kopenhagoje. Kartą, pavėlavus modeliui, Gerda paprašo vyro pozuoti vilkint moteriškais rūbais. Prie kūno glausdamas suknelę Einaras supranta, jog yra moteris, įkalinta vyro kūne. Kęsdamas vidinius konfliktus ir net svarstydamas apie savižudybę, į pasaulį jis ima žvelgti Lili Elbes akimis.
T.Hooperis Lili gyvenimą redukuoja iki blankios ir gyvastingumo stokojančios dramos, iš kurios buvo pašalintas kiekvienas aštresnis kampas.
L.Elbe buvo viena pirmųjų, pasiryžusių lyties keitimo operacijai. Jos drąsa ir šiandien įkvepia translyčius žmones. Tačiau T.Hooperis Lili istoriją pasakoja ne jos pačios, o rašytojo Davido Ebershoffo lūpomis. Vietoje dar 1931 m. išleistos L.Elbes biografijos „Man Into Woman: The First Sex Change“, režisierius pasirinko fikcinį pasakojimą, kuriame meilė yra amžina ir besąlygiška, žmona įkūnija kantrybę ir pasiaukojimą, o emocijų skalė apsiriboja per ašaras išspausta šypsena.
Kiekvienas režisūrinis mostas tampa ne nauju kino potyriu, o galimybe pasislėpti už šimtus kartų regėto klasikinio šablono.
Režisierius, žinoma, pats gali rinktis savo kūrybos objektą ir raišką. „Danų mergina“ yra ne pirmas ir ne paskutinis filmas, kuriame į faktus kartais pažiūrėta pro pirštus – juk tikras gyvenimas ne visad toks kinematografiškas ir emociškai paveikus, kaip to reikalauja didieji ekranai.
Tačiau T.Hooperis tikro žmogaus tikrą istoriją keičia ne tam, kad ši įgytų veiksmo, judesio, dar ryškesnių ir jautresnių spalvų – Lili gyvenimą jis redukuoja iki blankios ir gyvastingumo stokojančios dramos, iš kurios buvo pašalintas kiekvienas aštresnis kampas. Taip nutinka, kai norima įtikti visiems – ir paliesti kontroversišką temą, ir sukurti meilės istoriją, iš anksto sau garantuojant publikos liaupses. Todėl kiekvienas režisūrinis mostas tampa ne nauju kino potyriu, o galimybe pasislėpti už šimtus kartų regėto klasikinio šablono.
Filmo personažai gyvena nuostabaus grožio interjeruose, kuriuose galima atpažinti XIX–XX a. sandūros danų dailininko Vilhelmo Hammershøi’aus tapybą. Šviesūs, mieguisti, minkštos tapysenos V.Hammershøi’aus interjerai yra atkuriami „Danų merginoje“ (filmas nominuotas „Oskarui“ geriausio gamybos dizaino ir scenografijos kategorijoje).
Žiūrovas yra bloškiamas į tą pačią emocinę seklumą, kurioje surežisuota meilės istorija pinama su suknelių, perukų ir šalikėlių pristatymu.
Tačiau vizualinis panašumas nereiškia tapataus turinio. Vidinės dinamikos ir simbolizmo prisotinta V.Hammershøi’aus kūryba filme praranda savo emocinį krūvį. Čia ji – tik dekoras.
Nedaug trūko, jog dekoru ir bereikalinga rafinerija filme taptų ir pačios Lili drama – tik puikaus aktorių dueto (Eddie Redmayne ir Alicios Vicander) dėka, už besąlygiškai kantrios Gerdos ir ašarojančios Lili fasadų žiūrovas gali įžvelgti platesnę emocijų amplitudę.
Iš saugios zonos T.Hooperis sąmoningai išeina tik kartą. Kai Einaras viešnamyje stebi už stiklo save glamonėjančią moterį ir virpančiais pirštais bando atkartoti jos judesius, jo vidinis pasaulis nebėra apibrėžiamas vien per kančią – režisierius leidžia Einarui abejoti Lili, o Lili Einaru; būti trokštančiai, stipriai, sutrikusiai, jausmingai, žmogiškai asmenybei.
Bet scenai pasibaigus žiūrovas yra bloškiamas į tą pačią emocinę seklumą, kurioje surežisuota meilės istorija pinama su suknelių, perukų ir šalikėlių pristatymu – būtų kvaila sakyti, jog Lili Elbes gyvenimas vertas daugiau, nes daugiau nei saugaus rypavimo iki sentimentalaus apogėjaus yra vertas absoliučiai kiekvienas pasakojimas.
