Ne tik dėl to, kad tai – kišimasis į privatų asmens gyvenimą. Trumputė frazė savyje turi ir to sunkiai pamatuojamo užtikrintumo – neva, atžalos susilaukimas yra privalomas kiekvieno žmogaus gyvenimo etapas, kitaip gyvenimas nebus pilnavertis. Bet nėra dviejų tokių pačių gyvenimų!
Lietuvos kino teatrus šį savaitgalį pasieksianti prancūziškai šarminga drama „Kitų žmonių vaikai“ (Les enfants des autres, rež. Rebecca Zlotowski) – būtent apie tai. Šviesiaplaukė garbanė Rašelė, rodosi, turi visas sėkmingos moters savybes – ji žavi, laisva, ambicinga, spontaniška. Jai keturiasdešimt, ir ginekologas rekomenduoja paskubėti… Ir štai – naujas draugas.
Rašelė taip nuoširdžiai stengiasi suartėti su jo dukrele, kad kyla klausimas – kurio žmogaus jai reikia labiau? Ir ko iš tiesų reikia vaisingam meilės romanui? Padiskutuoti apie vaikų vaidmenį santykiuose sutiko psichologas Darius Ražauskas. Porų konsultantas yra ir asmeninio efektyvumo treneris – jo patarimai tikrai gali tapti naujo kelio pradžia ir raktu į sveikus santykius. Pirmiausiai – su savimi.
– Nuolat diskutuojama apie šeimos apibrėžimą ir tai, ką galime laikyti pilnaverte šeima. O ką kalba psichologai, santykių ekspertai – ar siekiant, kad šeima būtų pilnavertiška, būtinas vaikas? Taip pat – ar būtinas yra bendras vaikas?
– Kiek pamenu iš studijų ir kiek matau iš savo 12 metų trunkančios praktikos, taip, kad ir kaip kvailai beskambėtų, vaikas yra būtinas. Žinau ir išimčių, kai pora nugyvena visą gyvenimą taip ir nesusilaukusi vaikų. Vieni taip pasirenka sąmoningai – daug keliauja, dėl darbo nuolat keičia gyvenamąją vietą. Galima sakyti, aukojasi savo misijai. Kiti tiesiog dėl biologinių priežasčių negali turėti vaikų. Ne visi juk nori įsivaikinti. Bet tai, kaip jau minėjau, išimtys, nes vaikas daugeliui žmonių yra jungiantis elementas.
Tiesa, jis ir vargina, ir kelia iššūkių, įtampų – tiek finansinių, tiek psichologinių. Vaikas dažnai yra rūpesčių šaltinis! Bet žmogaus psichika sudėliota įdomiai – daugeliui šeimų vaikas sukuria tęstinį prasmės jausmą. Profesorius Viktoras Franklis apibrėžia tai kaip logoterapiją. Supraskite, vaiku įprasminu savo egzistenciją, ir, jei vaiko nėra, einant laikui, poroje kylant konfliktams, kyla ir klausimas „tai kam mudu čia kankinamės?“
Taigi neturiu vieno atsakymo. Dar pridursiu, kad nutinka ir taip, kad sulaukiu klientų, kurie buvo sutarę neturėti vaikų, bet po kurio laiko vieno nuomonė pasikeičia, jis užsimano atžalos. Šia prasme santykiai yra lošimas, nes susitarti ir įsivaizduoti, kad iki mirties abu laikysitės tų susitarimų, yra gana naivu, ir besitariančios poros turėtų tai žinoti.
– O kodėl žmonės pakeičia nuomonę? Gal tai bandymas surasti jūsų minėtą prasmę egzistencijoje? Bet, taip mąstant, vaikas – tik vienas galimų sprendimų. Gal jis tik maskuoja kitus lūkesčius ir visai neprivalo tapti atsakymų į klausimą „kas yra gyvenimo prasmė?“
– Esu susidūręs su atvejais, kai vaiku tarsi bandoma spręsti savo psichologines problemas: „Jaučiu tuštumą, uždirbau milijoną, kelis milijonus, vis tiek jaučiuosi blogai, veikti nėra ką, turbūt man tikrai reikia vaikų.“ Bet po ta būsena gali slėptis daugybė dalykų – vaikystės ir paauglystės traumos, patirtas smurtas, nuoskauda dėl pirmosios meilės…
Visi mes turime bagažą traumų, kurį tampomės su savimi po gyvenimą. Vieni stengiasi, bet kiti su tuo visai nedirba, bando nukišti į rūsį ir pamiršti. Visgi bagažas ima ir sprogsta.
Taigi vaikas pats savaime nėra jūsų problemų sprendimas. Mano patarimas toks: jei šeimoje tikrai prasti santykiai, jei išgyvenate įvairias krizes, nesutariate, draskotės, tai nesirinkite tokio kelio. Tokiu atveju naujagimis tik paaštrins problemas, kilstels jas į paviršių, sukurs papildomą stresinį foną.
Žinoma, kai kurie susilaukę vaikelio iš tiesų nurimsta. Nepaisant to, kad padaugėjo streso, išlaidų, bemiegių naktų, bet jų bendra psichologinė gerovė tik kyla. Čia grįžtame prie logoterapijos – aha, kažką palieku po savęs, yra kažkoks pratęsimas, aš perduosiu savo vertybes, pasaulio matymą. Ir tai yra fenomenas, į kurį aš neturiu atsakymo. Užplūdęs prasmės jausmas – tik vienas iš daugybės faktorių.
Grįžtant prie vidinės tuštumos užpildymo, taip, vertybinį vakuumą neretai patiria daug pasiekę, į valdžios viršūnes užkopę žmonės. Kai klientai išgyvena tokias krizes, jiems sakau: eikit savanoriauti į vaikų ar senelių namus, skirkit laiko geriems darbams, užsiimkit labdara. Visa tai šiek tiek padidina tą prasmę, nes kitu atveju kam keltis iš lovos?
Mano hipotezė yra, kad žmogus, turėdamas tik savanaudiškus gyvenimo tikslus ir savanaudišką matymą – mano, man, aš svarbiausias – su laiku atsitrenkia į savotišką egzistencinę sieną. Tada galvoja „Pirkti antrą, trečią jachtą? Sraigtasparnį? Ką toliau daryti?“ Klientas man pasakojasi, o aš matau išsekusį, pavargusį žmogų. Ne todėl, kad darbo daug turėtų, ne, jis jau viską nudirbo. Iš pradžių rezultatuose buvo kaifas, bet jis pakaifavo ir mato, kad nėra tame gyvenimo prasmės. Ir čia belieka tarnystė visuomenei, labdara, dvasinė praktika.
Mūsų visuomenėje nėra įprasta galvoti apie mirtį
Tokie dalykai, kurie žmogų subalansuoja, padeda atsakyti į egzistencinius klaiusimus – kas aš esu? Kodėl aš gyvenu? Kas bus po mirties? Vengiame ieškoti atsakymų, mūsų visuomenėje nėra įprasta galvoti apie mirtį, net apie nesavanaudiškas misijas nėra populiaru kalbėti. Populiaru yra tapti įžymiu, surinkti daug sekėjų. O kas laukia atsimušus į sieną? Narkotikai, kompiuteriniai žaidimai, lošimai, pornografija, neištikimybė.
– Iš tiesų, juk tarnystė gali būti visokiausia – pavyzdžiui, tapęs mokytoju gali padėti daugybei kitų žmonių vaikų atsistoti ant kojų, perduoti jiems savo patirtį ir taip jausti prasmę. Gal ir įsivaikinimas gali būti priskiriamas tarnystei? Juk tu sąmoningai renkiesi į šeimą priimti tą, kurio kiti atsisakė.
– Iš tiesų įsivaikinime labai daug tarnystės elemento. Pasąmonė tau sako – „čia ne mano vaikas“, bet tu save įtikini, kad jis tavo. Kai kurie mano mokytojai sako, kad žmogus, pasiryžęs įsivaikinimui ir įsivertinęs visas rizikas, psichologiškai prasmės jausmo patirs daugiau nei augindamas savo vaiką.
– Pakalbėkime dar apie naujus santykius brandžiame amžiuje. Neretai pasitaiko, kad vienas ar abu pora tapę žmonės jau yra tėvai. Tokiu atveju juk asmuo užmezga dvejus santykius – ne tik su patneriu, bet ir su jo vaiku…
– Tikrai taip. Su vaiku santykis dažniausiai yra komplikuotesnis. Su partneriu tu užmezgi santykį, nes žmogus tau patiko, o vaikas ateina toks, koks atėjo, tu jo negali pasirinkti. Turiu daug klientų, kai šeima yra antra ar trečia. Vaikai – trys, o bendrų – nei vieno. Tokiose šeimose santykių dinamika tikrai įdomi.
Labai svarbu yra nepradėti nuo pirmos dienos vaidinti mamos ir tėčio, nes iš pradžių turi tapti draugu, užsitarnauti pasitikėjimą, įsileisti tą vaiką į savo širdį, atrasti balansą, tapti jam autoritetu ir tik tada, palaipsniui, gali jam tapti antrąja mama arba antruoju tėčiu. Tėvai testuoja naują šeimą, dar ir kaip testuoja – ir jei tėvai sugeba atlaikyti provokacijas, sukurti iš pradžių draugišką, o tuomet ir vadovaujantį santykį, tokia šeima neišsiskiria. Tikrai viskas įmanoma, tik reikia labai nemažai darbo. Taip, čia tas pats, kas iš karto draugauti su dviem žmonėm.
– Bet jei nepavyksta – ir skyrybos tuomet dvigubos, tiesa? Kurios skaudesnės?
– Tai labai priklauso nuo asmenybės. Kai kuriems, daug pradirbusiems dėl santykio užmezgimo, tikrai gali būti labai sunku paleisti tą vaiką. Su juo juk, apibendrintai tariant, nesusipykai, tik su žmona ar vyru! Vaikas net nekaltas, kad jūs susipykote. Bet būna ir visiškai atvirkščiai – santykiai baigiasi, ir buvusio partnerio vaikas staiga lyg niekuomet nebūtų egzistavęs. Kartais tokia yra gynybinė reakcija.
Vaikas net nekaltas, kad jūs susipykote.
– Juk tai nemaža trauma vaikui, jei jis spėjo prisirišti.
– Taip, bet kuriuo atveju skyrybos vaikui bus didesnė trauma, negu suaugusiam žmogui. Todėl aš visada, kai chebra bando skirtis, sakau: palaukit, dabar pabandom pažiūrėti, ar tikrai jau nebėra jokio to kelio atgal. Nes griauti visada yra daug greičiau, lengviau, negu statyti. Šiais laikais kai kurios šeimos tikrai lengva ranka griauna tuos santykius. Ir to aš nelabai suprantu. Visada dar pajuokauju – nors nesu toks senas, bet sakau, klausykit, aš dar iš tos kartos, kai sulūžusius daiktus taisydavo, o ne išmesdavo.
– Tai kodėl šeimos, nugyvenusius jau gražų gyvenimo gabalą, nusprendžia skirtis?
– Yra daug būdų, kurių žmonės imasi siekdami užčiaupti tą vidinį nelaimės jausmą. Kaip vaikai vienas jų, taip ir skyrybos – vienas jų. Na, kai užeina pasiekimų krizė, kai žmogui gyvenimas praranda skonį, tada jis siekia skirtis, nes mano, kad tai antroji pusė nebedžiugina. Bet iš kur gi jūs ištraukėte, kad santykiai visą laiką džiugins? Taip tik pasakose ir Holivudo filmuose – jie ilgai ir laimingai gyveno. Bet realybėje pasakos baigiasi vestuvėmis, o po to laukia gyvenimas. Tuo labiau negali kaltinti kito, jei tu esi nelaimingas. Už vidinę pilnatvę esi atsakingas pats.
Dažniausiai tie, kurie mažiau sąmoningi, linkę į egoizmą, vos pasijutę blogai ieško kaltų. Niekada jie nepažiūrės į save, nes juk yra geri žmonės. O gyveni juk, neskaičiuojant vaikų, dviese. Tai jei aš nekaltas, turbūt tai ji bloga žmona ar jis blogas vyras. Jei tokios poros patenka pas mane, kaip įmanydamas stengiuosi pakeisti tokį mąstymą. Bet žmonės turi nebijoti kapstytis savyje.
„Kitų žmonių vaikai“ kino teatruose nuo gegužės 5 dienos. Filmą platina „Kino Pavasaris Distribution“.