Pasak filmo režisieriaus Igno Miškinio, neskaičiusiems knygos „Pietinia kronikas“ istorija gali pasirodyti lyg tiesiog komedija, sugrąžinanti į laukinius devyniasdešimtinius ir tuo metu Šiauliuose gyvenusių jaunuolių kasdienybę.
„Tačiau „Pietinia kronikas“ turi ir gilesnių minčių. Čia nagrinėjama jaunuolio brendimo istorija, ji sugretinama su jaunos Lietuvos visuomenės brendimu. Jaunuolio savęs ieškojimas ir asmenybės vystymasis per to meto atkurtą aplinką ir komedijos žanrą yra lyginamas su mūsų šalies identiteto ieškojimu, naiviai vejantis Vakarus“, – teigė I.Miškinis pabrėždamas, kad jam šis filmas nėra tiesiog komedija, o labiau „komedija su druska“.
2016 m. pasirodęs šiauliečių šneka parašytas R.Kmitos romanas tapo tikru įvykiu mūsų literatūroje: neslėpdami susižavėjimo apie knygą kalbėjo literatūros kritikai, iš džiaugsmo ir malonumo ūžė ir socialiniai tinklai. „Pietinia kronikas“ tuomet skaitė net ir tie, kurie išvis knygų neskaito.
Neatsitiktinai kultiniu įvardijamas romanas sulaukė net 12 tiražų, jo parduota daugiau nei 20 tūkst. egzempliorių. Romanas buvo išrinktas geriausia 2017 m. knyga, o rašytojas R.Kmita už jį buvo apdovanotas Jurgos Ivanauskaitės premija.
Po premjeros savo įspūdžiais ir įžvalgomis apie filmą pasidalijo romano autorius, rašytojas R.Kmita bei kino kritikės Auksė Kancerevičiūtė ir Rasa Paukštytė.
Rimantas Kmita: „Romanas turės tęsinį“
Filmo premjeroje Šiauliuose dalyvavęs romano „Pietinia kronikas“ autorius Rimantas Kmita 15min pasakojo, kad šį filmą buvo matęs jau anksčiau, tačiau premjerinė peržiūra didžiajame ekrane su žiūrovais – tai visiškai kitokia patirtis.
Pasak jo, šis filmas visų pirma labai reikšmingas šiauliečiams, taip pat regbio bendruomenei, nes visi gali pasijausti ypatingi: prisimena jaunystę, lygina vieni kitų patirtis, ginčijasi dėl to, kaip buvo ir kaip nebuvo.
Rašytojas stebėjosi tuo, kad absoliuti dauguma žiūrovų į filmą atėjo apsirengę treningais, tokiu būdu tartum imituodami tą laikmetį, apie kurį ir kalbama filme. Anot jo, pirmieji Nepriklausomybės metais buvo sunkus ir žiaurus laikas, todėl tai nekelia šventinių asociacijų.
„Vis dėlto, – kaip pažymi R.Kmita, – praėjus trims dešimtmečiams nuo to meto, šiandien jau galime atsigręžti ir į viską pasižiūrėti su šypsena ir džiaugsmu – nes ištvėrėme ir išgyvenome, išaugome iš viso to ir tapome tokie, kokie tuomet ir svajojome būti.“
Pasak rašytojo, apsirengę treningais žmonės ironiškai ir žaismingai tartum imituoja marozus ir šitaip demonstruoja, kad yra išaugę iš baimės tiek tam pavojingam laikmečiui, tiek ir tai grėsmingai subkultūrai, kuri anuomet visur aplinkui sėjo baimę.
„Tai man labai panašu į Heloviną“, – pripažino rašytojas.
Paklaustas, kokį įspūdį jam padarė režisieriaus I.Miškinio filmas, R.Kmita teigė, kad į šį kūrinį pasinėrė visa galva ir net kuriam laikui buvo pamiršęs, kad jis sukurtas pagal jo paties romaną.
„Mane emociškai paveikė ne tiek filmo siužetas, istorija, kiek patys vaizdai. Nemažai scenų nufilmuota Šiauliuose, taip pat ir Pietiniame. Visi tie kiemai yra įaugę į mano sąmonę ir vos išvydęs juos dideliame ekrane, aš iškart persikėliau į tą laikmetį“, – pasakojo romano „Pietinia kronikas“ autorius.
Jis taip pat pasidžiaugė režisieriaus bei operatoriaus sumanymu filmo vaizdą maksimaliai priartinti prie to laikotarpio ir jį filmuoti ano meto kameromis.
„Jie sumaniai stengėsi išgauti tokį vaizdą, koks galėjo būti nufilmuotas prieš tris dešimtmečius to meto technika. Kartais filmo kadrai yra tragiški, stambiuose planuose net sunku įžiūrėti detales ar veidus. Tačiau šitoks vaizdas, itin gerai parinkta to meto muzika, taip pat dailininkų darbai kuria itin organišką filmo įspūdį. Tai yra laiko mašina, kuri nukelia į praeitį“, – kalbėjo R.Kmita.
Šiame filme ir pats atlikęs policininko vaidmenį, rašytojas prisipažino, kad dalyvavimas filmavime jį pakurstė sugrįžti prie senos idėjos ir parašyti „Pietinia kronikas“ tęsinį.
„Tai bus istorija, kurią pasakoja „Pietinia kronikas“ veikėja Edita. Galima sakyti, kad tai moteriška šio romano versija“, – atskleidė R.Kmita.
Anot rašytojo, pagal romano tęsinį šių metų birželį Šiaulių dramos teatre bus pastatytas spektaklis, o metų pabaigoje pasirodys ir knyga. Tiesa, koks bus šio romano pavadinimas, R.Kmita kol kas dar negalėjo pasakyti.
Auksė Kancerevičiūtė: „Gero chuliganiško draivo čia netrūksta“
Pasak kino kritikės A.Kancerevičiūtės, beveik prieš dešimtmetį pasirodęs rašytojo R.Kmitos romanas „Pietinia kronikas“ netrukus tapo kultiniu reiškiniu, o ekranizuoti tokio populiarumo sulaukusį kūrinį yra itin rizikinga.
„Problema slypi tame, kad skaitytojai jau turi susidarę tam tikrą vaizdą, „susukę filmą“ savo galvose, todėl režisieriaus pasiūlyta vizija gali neatitikti jų lūkesčių“, – pasakojo A.Kancerevičiūtė.
Vis dėlto, anot kritikės, režisieriui I.Miškiniui pavyko sukurti išskirtinį filmą, žavintį nuoširdumu ir nesumeluotu, tikrovišku požiūriu. Ji taip pat pabrėžė, kad „Pietinia kronikas“ turi labai stiprų, rokenrolišką emocinį užtaisą, kuris pamažu įsisiūbavęs įgauna pagreitį ir nepaleidžia iki pat filmo pabaigos.
Kritikės teigimu, savo jaunatvišku polėkiu „Pietinia kronikas“ jai primena 2004 metais pasirodžiusį tuomet LMTA magistranto Igno Miškinio trumpametražį diplominį darbą „Lengvai ir saldžiai“, kuris anuomet tarp žiūrovų sukėlė naują susidomėjimo lietuvišku kinu bangą.
„Tąkart jaunasis režisierius į ekraną perkėlė skustagalvius, treninguotus gatvės bičus, norinčius būti kietais. Tas filmas, kad ir studentiškas, jau išsiskyrė juodai linksmu tikrovės matymu, nepagražinta leksika, maištingu neprisitaikymu, bandymu oponuoti minoriniam, lėtam ir filosofiškam tuometiniam Lietuvos kinui“, – pasakojo kino kritikė.
Anot jos, vėliau sekusiems pilno metro I.Miškinio darbams „Diringas“, „Artimos šviesos“, „Karalių pamaina“ pritrūko būtent tokio „gero chuliganiško draivo“, kokį dabar galima matyti filme „Pietinia kronikas“.
Filme žiūrovai nukeliami į 1993–1996 metus – posovietinę, nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, iš socialistinio lagerio stačia galva panirusią į laukinį kapitalizmą.
Filme žiūrovai nukeliami į 1993–1996 metus – posovietinę, nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, iš socialistinio lagerio stačia galva panirusią į laukinį kapitalizmą. Tačiau, kaip teigia A.Kancerevičiūtė, stipriausia filme yra būtent tai, kad žiūrovas nejaučia laiko distancijos, akis rėžiančio dirbtinumo, ties kuriuo itin dažnai „paslysta“ istoriniai lietuvių filmai.
„Priešingai, atrodo, kad filmo veiksmas rutuliojasi „čia ir dabar“, tai yra filmo realybė yra tokia natūrali, išjausta ir neperspausta, kad porą valandų gali vėl išgyventi tuos beprotiškus laikus, kai viskas vertėsi aukštyn kojom“, – teigė kino kritikė.
Ji taip pat pažymėjo, kad filme gan taikliai perteikiamas specifinis R.Kmitos humoras ir paradoksai, kurie tarsi savaime įsilieja į bendrą filmo audinį, atspindėdami tiek personažų būsenas, tiek jų aplinką, kurioje pastarieji bręsta.
Pasak A.Kancerevičiūtės, tai, kad literatūriškumas filme neužgožia vizualinės pusės, visų pirma, yra scenarijaus autorės Eglės Vertelytės nuopelnas.
Filme gan taikliai perteikiamas specifinis R.Kmitos humoras ir paradoksai, kurie tarsi savaime įsilieja į bendrą filmo audinį.
Kritikė atkreipė dėmesį ir į viso filmo metu skambančią autentišką to meto laikotarpio muziką, ypač legendinę Šiaulių grupę „BIX“. Anot jos, nors kartais ima atrodyti, kad filme per daug remiamasi garso takeliu, tačiau kartu pripažino, kad būtent toks ir yra jaunuolių gyvenimas, o muzika atspindi vieną iš svarbiausių jų pomėgių.
A.Kancerevičiūtė taip pat išskyrė nuostabią vaidybą, ypač pagrindinio veikėjo vyro – rimto bachūro Rimanto – personažą sukūrusį aktorių Džiugą Grinį.
Pasak kino kritikės, filme išlaikyta pagrindinė romano tema, idėja, sumaniai perteiktas ir svarbiausias motyvas – originalo ir klastočių fenomenas.
„Visame tame chaotiškame gyvenimo vyksme filmo herojus yra priverstas mąstyti savo galva ir pats spręsti, kas iš tiesų yra tikra, o kas – ne“, – teigė A.Kancerevičiūtė, pabrėždama, kad „Pietinia kronikas“ – tai drąsia kūrybine vizija ir tikroviškai atkurta devyniasdešimtinių atmosfera išskirtinis darbas.
Rasa Paukštytė: „Žiūrėdamas filmą jautiesi esąs gyvas, laimingas“
Kino kritikė Rasa Paukštytė pasakojo, kad po filmo „Pietinia kronikas“ premjeros atrodė, jog dauguma žiūrovių ir žiūrovų yra pasirengę tiesiog nei iš šio, nei iš to apkabinti net visai nepažįstamus žmones. Taip, anot jos, veikia tik labai geri filmai.
„Tikrai ne kiekvienas geras filmas turi tų retų savybių, bent trumpam galinčių suvienyti labai įvairią publiką. O Igno Miškinio filmui „Pietinia kronikas“, tikiu, pavyks tai padaryti“, – savo įspūdžiais dalijosi kritikė.
Anot jos, filmas yra pilnas rizikingų sprendimų, kurie visi iki vieno pasiteisina. „Matomiausias yra 10-ojo dešimtmečio stilizacija, kūrybiniai ir technologiniai „burtai“ derinant stilizuotą vaidybinio kino medžiagą su archyviniais kadrais. Tai padaryta visom prasmėm nuostabiai“, – pabrėžė R.Paukštytė.
Vis dėlto, kino kritikė pažymi, kad šis stilius būtų tik dekoracija ir taip įtraukiančiai neveiktų žiūrovo, „jeigu ne režisieriaus talentas ir supratimas, kad visi, absoliučiai visi filmo segmentai turi pulsuoti universaliomis, kiekvienam žmogui artimomis, jaudinančiomis temomis, niuansais. Jų daug, jie papildo vienas kitą“, – teigė kritikė akcentuodama, kad jai pačiai nė sekundę nenuobodu sekti šį, atrodo, gerai pažįstamos rūšies coming of age filmą.
Tai kelionė į pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, į kurį iš laiko distancijos niekas taip įdėmiai, ironiškai, supratingai vaidybiniame mūsų kine dar nežiūrėjo.
Pasak R.Paukštytės, filmas sukuria vieningo ansamblio jausmą, kur svarbiausiais režisieriaus I.Miškinio pakeleviais tampa puikius vaidmenis sukūrę aktoriai.
„Puikus Džiugo Grinio, vaidinančio pagrindinį Rimanto vaidmenį, darbas. Net ne mažiau svarbu, kad visi aktoriai, nepriklausomai didesnis ar visai epizodinis vaidmuo, dirba labai tiksliai jausdami (ar nujausdami) formą ir tiesiog mylėdami, suprasdami, užjausdami savo personažus“, – teigė kino kritikė.
Ji taip pat pabrėžė, kad „Pietinia kronikas“ tik patvirtina, kad atsigręžti į savą prasmingą literatūrą, suprasti, kaip knygos ir kinas gali bendradarbiauti, yra labai sveika.
Anot jos, „Pietinia kronikas“ yra kelionė į pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, į kurį iš laiko distancijos niekas taip įdėmiai, ironiškai, supratingai vaidybiniame mūsų kine dar nežiūrėjo.
„Kartu tai yra kelionė į kiekvieno žmogaus brandos metus, kuriuose pilna mini dramų. Jas prisimenant juokinga ir šiek tiek liūdna. Filmui „Pietinia kronikas“ pavyksta prikelti ir sukelti labai įvairius jausmus, todėl žiūrėdamas šį filmą jautiesi esąs gyvas, laimingas“, – teigė R.Paukštytė.
