Šį penktadienį, nors ir pandemijos sąlygomis, vyksta jau septintasis pasaulinis klimato krizės streikas. Apie klimato aktyvizmą Lietuvoje kalbėjomės su Vilniaus ir Kauno „Fridays For Future“ komandomis, kurioms atstovavo Gabi, Marija, Monika, Lėja, Viltė ir Saulė.
– Kokia yra pagrindinė judėjimo idėja?
– Judėjimas „Fridays For Future“ kovoja su klimato krize – ji apima aplinkosaugos ir socialines problemas. Reikalaujame klimato teisingumo. Žinodami, kad 10 proc. pasaulio turtingųjų sukelia pusę vartojimu grįstų CO2 emisijų, o klimato krizė įvairias socialines grupes paliečia ir palies netolygiai, reikalaujame, kad dabar, šiandien, neatidėliojant būtų imamasi veiksmų, ne tuščių pažadų.
– „Fridays For Future“ pradžia buvo Gretos streikai prie Švedijos parlamento. Netrukus jungėsi vis daugiau moksleivių ir ne tik. Per socialines medijas žinia pasiekė viso pasaulio jaunimą ir šiuo metu judėjime dalyvauja žmonės iš daugiau nei 7 500 miestų.
Papasakokite, kokia buvo jo pradžia Lietuvoje, kiek ir kokių žmonių šiuo metu aktyviai dalyvauja veikloje, prisijungia protestuose.
– Vilniuje judėjimas „Fridays For Future“ prasidėjo nuo moksleivės, kuriai rūpėjo klimato krizė ir kuri norėjo imtis veiksmų. Ji kalbėjo su daugybe žmonių, platino lipdukus autobusuose ir gatvėse ieškodama bendraminčių, o galiausiai jų rado tarp „Erasmus“ studentų, atvykusių iš užsienio ir turėjusių ten aktyvizmo su FFF patirties. Po pusės metų FFF atsirado Kaune. Keliuose kituose miestuose ir miesteliuose yra buvę judėjimo užuomazgų, tačiau laikui bėgant iniciatyvos išblėso. Judėjime laukiamas kiekvienas, tad tikimės, kad ateityje formuosis daugiau FFF komandų. Vilniaus ir Kauno komandose dalyvauja maždaug po 10 žmonių (nors abi prasidėjo nuo vos kelių aktyvistų!), tačiau į protestus suburiame šimtus. Organizacinių grupių nariai yra daugiausia studentai ir moksleiviai, tačiau dalyvauja ir dirbantys žmonės, o dauguma mūsų taip pat yra aktyvūs kitose socialinėse ir aplinkosaugos iniciatyvose.
– Kaip ir kur susipažinote su klimato krizės tema? Kaip prisijungėte prie judėjimo „Fridays For Future“?
Gabi: Visą gyvenimą mane traukė gamta. 11-oje klasėje, žiūrėdama dokumentinį serialą „Mėlynoji planeta“, sužinojau, kokiu mastu dėl šiltėjančio klimato nyksta unikalios koralinių rifų ekosistemos. Nuo tada vis labiau domėjausi žmogaus veiklos įtaka gamtai, o būdama 12-oje klasėje, vos išgirdusi apie Vilniuje prasidėjusią FFF veiklą, nuėjau į demonstraciją ir tą pačią dieną prisijungiau prie komandos. Prisijungusi prie judėjimo, supratau, kad tai, kas vyksta, nėra paprasta klimato kaita – tai žmonių sukelta klimato krizė.
Marija: Vis labiau sekdama naujienas ir pasaulio įvykius, pastebėdama, kaip keičiasi gamtos sąlygos ⎯ žiemą rečiau pasirodo sniegas, vyrauja aukštesnė temperatūra, vasaros tampa karštesnės ⎯ susipažinau su klimato krizės tema. Norėjau gilintis toliau, todėl socialiniuose tinkluose prisijungiau prie grupių, susijusių su aplinkosauga, tvaresniu gyvenimo būdu. 2019 metų kovą viename iš įrašų pamačiau, kad FFF demonstracija vyks ir Vilniuje. Mane įkvėpė Gretos Thunberg mokyklos streikai, todėl po pirmojo FFF renginio grįždavau kiekvieną penktadienį. Ten susipažinau su organizatorių komanda ir jie mane pakvietė prisijungti.
Saulė: Prie judėjimo prisijungiau 2019 metais iškart po eitynių Kaune. Buvo smagu ir viltinga atrasti bendraminčių, o nuo 2020 metų rudens prisijungiau prie FFF Vilniaus aktyvistų! Man, kaip ir daugeliui jaunų žmonių, tai buvo metas, kai kilo labai daug egzistencinių klausimų (aišku, jų kyla ir dabar). Be to, tapo akivaizdu, kad daugelis dalykų, kurie man yra žmogiškai ir vertybiškai priimtini, visuomenėje atrodo ne tokie svarbūs. Pradėjau daug skaityti ir domėtis aktualiausiomis problemomis. O kai paragauji raudonos piliulės (žinių), nebegali sustoti. Taip ir prasidėjo mano domėjimasis!
Monika: Su klimato krizės tema susipažinau, kai pradėjau kelti sau klausimą, kodėl svarbu rūšiuoti atliekas. Tada sužinojau apie ribotus Žemės resursus ir šiltnamio efektą bei galimą nepatogią ateitį, jei toliau laikysimės iškastiniu kuru grįstos ekonomikos. Toliau straipsniai, knygos ir klaikus suvokimas, kad nieko dėl to nedaroma. Aktyviai pradėjau keisti asmeninius vartojimo įpročius ir pasirinkimus grįsti atsižvelgiant į jų poveikį klimatui. Netrukus supratau, kad asmeniniai pokyčiai yra lašas jūroje, jei tuo užsiims tik keli entuziastai, o sistema iš esmės nesikeis. Tada į mano gyvenimą atėjo FFF ⎯ socialiniuose tinkluose netyčia aptikau pranešimą apie Kaune organizuojamą protestą, prisijungiau ir iki dabar esu aktyvi narė. Tikiu, kad judėjimas daro poveikį ir yra susijęs su daugeliu žmonių.
– Filme matome Gretos gyvenimą iš labai arti. Galime pastebėti, kaip jos pasirinkimas ir užsispyrimas pakeitė šeimos gyvenimą, bet kartu susiduriame ir su neigiama nuostata, pavyzdžiui, gatvės praeiviai, teigiantys, kad ji turėtų būti mokykloje, o ne streikuoti. Įdomu sužinoti, kokios buvo jūsų asmeninės patirtys, kokių tėvų, mokytojų, draugų reakcijų sulaukėte ir kaip jos, pasirinkus jungtis prie judėjimo ir aktyviai siekti pokyčių, kito.
Gabi: Man pasisekė, nes turiu tikrai supratingą mamą ir seserį, kurios pačios yra neabejingos klimato krizei ir palaiko mano aktyvizmą. Kiti šeimos nariai taip pat mane palaiko, nors ne taip aktyviai. Draugai man pritaria ir sako, kad elgiuosi teisingai. Deja, nepaisant teigiamų reakcijų, pasigendu aplinkinių noro aktyviau domėtis ir įsitraukti į aktyvizmą.
Monika: Su klimato aktyvizmu į šeimą atėjo ir įpročių pokyčiai: atliekų rūšiavimas tapo kasdienybe, vis rečiau renkamės mėsos produktus, naudojame daugkartinius maišelius ir svarstome, kaip atsisakyti nebūtinų kelionių automobiliu. Kai galima rinktis, renkamės produktus be pakuotės. Draugės taip pat nejučiomis pradėjo keisti įpročius į tvaresnius, nes juk geras pavyzdys patraukia. Visgi pokyčiai labai lėti, nes gyventi tvariai yra ne taip patogu, tiesiog sistema sukurta vartoti greitai, čia ir dabar, negalvojant apie tikrąją kainą ir pasekmes. Per protestus visada atsiranda nepritariančių ir besišaipančių balsų. Vienąkart į aktyvistų grupelę kažkas net metė butelį. Visgi stengiuosi labiau kreipti dėmesį į teigiamas patirtis: kaip atsitiktiniai žmonės iš gatvės prisijungia prie streiko, filmuoja, palaiko, domisi ir klausia. Beje, su mumis yra žygiavusi net garbaus amžiaus senolė.
Marija: Į dalyvavimą demonstracijose ir išėjimus iš pamokų penktadieniais tėvai reagavo neigiamai, kildavo nesutarimų. Tačiau kartu tai atvėrė galimybes pokalbiams ir kasdienių įpročių keitimui į draugiškesnius aplinkai. Kai kurie draugai, sužinoję, kad einu į demonstracijas, palaikydavo, susidomėdavo, tačiau vos vienas kitas ryždavosi eiti į gatves. Pasirinkus prisijungti prie judėjimo ir siekti pokyčių, aplinkiniai taip pat pradėjo daugiau domėtis klimato krize, be to, į mano susirūpinimą bei pastangas gyventi tvariau pradėjo reaguoti supratingiau.
Lėja: Būna visko. Mano patirtas reakcijas galima suskirstyti į dvi grupes: arba žmonės laiko klimato krizę nelabai didele problema, todėl nelabai supranta mano noro skirti savo laiką kovai su ja, arba jie šią kovą ir mane palaiko, tačiau patys įsitraukti į aktyvizmą nenori arba negali. (Tiesa, teko būti apkaltintai tuo, kad visur matau tik problemas ir priešus, bet čia jau atskiri atvejai.) Per protestus yra pasitaikę įdomesnių istorijų, žmonės prieina ir aiškina, kad nesąmones darome, kad esame paveikti propagandos ar pan. Bet buvo ir nemažai gražių momentų, ypač įsiminė vienas, kai vasarą dviese stovėjome prie Aplinkos ministerijos su plakatais ir priėjo neonine liemene apsirengęs žmogus, kuris dirbo kažkur netoliese, pasakė, kad palaiko mus. Padiskutavome porą minučių apie korupciją bei neveiklumą ir atsisveikinome.
– Interesų kovose asmeninės atsakomybės iškėlimas gali būti suvokiamas kaip priemonė nukreipti dėmesį nuo reikalingų politinių pokyčių. Tai daug emocijų kelianti ir supriešinanti strategija, išskaidanti klausimą į fragmentus – apie mėsos valgymą, rūšiavimą, ekologišką vartojimą. Koks jūsų požiūris į asmeninę atsakomybę?
Monika: Man asmeninė atsakomybė yra svarbi. Aiškiai suvokiu, kad kaip individas negaliu pakeisti sistemos ir mano tvarūs sprendimai yra visiškai nereikšmingi, kai viena anglį deginanti jėgainė į atmosferą išmeta daugiau CO2 nei visa Lietuva. Stengiuosi bent jau išlikti nuosekli ir gyventi pagal vertybes: savo sprendimais sukurti kuo mažiau taršos. Dienos pabaigoje bent jau žinau, kad asmeniškai padariau, kiek galėjau, kiek priklausė nuo manęs, taigi nesijaučiu kalta. Visgi labai norėčiau, kad tvarus gyvenimas taptų nauja norma, o tam reikia didelių sisteminių pokyčių ekonomikoje, politikoje, aplinkosaugoje ir švietime.
Tikrai sutinku, kad dėmesio nukreipimas į asmeninę atsakomybę (nors ji labai svarbi) užmaskuoja tikrąją problemą ⎯ iškastinio kuro deginimu grįstą sistemą.
Gabi: Aš laikausi tokio požiūrio: jei nori keisti pasaulį, pirma keisk save. Deja, net perėjęs prie „low waste“ (mažai atliekų) ar net „zero waste“ (nulis atliekų) gyvenimo būdo, pakeitęs mitybos, keliavimo įpročius, matai, kaip toliau kasmet kyla vidutinė temperatūra, ir supranti, kad jei veiksime tik kaip pavieniai individai, mums nepakaks laiko. Komanda susideda iš atskirų narių, kurie veikia išvien, nes turi tą patį tikslą. Asmeninę atsakomybę matau kaip rūpinimąsi ne tik savimi, bet ir aplinkiniais. Manau, kad kaip dalį savo atsakomybės turime matyti bendravimą su kitais žmonėmis, turime dalytis su jais surinkta informacija (deja, nemenka dalis visuomenės apie klimato krizę žino visai nedaug) ir kartu ieškoti būdų, kaip galime prisidėti prie klimato krizės sustabdymo.
Lėja: Asmeninė atsakomybė ⎯ lašas klimato krizės priežasčių jūroje, tapęs toks svarbus tik todėl, kad yra nuolat naudojamas siekiant supriešinti žmones ir nukreipti jų dėmesį nuo tikrųjų, sisteminių problemų ir jų sprendimų. Klimato krizė yra socialinė problema, ją kuria ir palaiko mūsų visuomenių hierarchinės sistemos, požiūris į gamtą, vieni kitus ir gyvūnus. Etiškai vartoti, keliauti ir apskritai gyventi šiuo metu yra beveik neįmanoma ⎯ tai pabrėžia ir Greta, keliavusi per Atlantą burlaiviu. Žmonės, kurie patirs (ar jau patiria) klimato krizės pasekmes stipriausiai, yra mažiausiai privilegijuoti ir dažnai gyvena skurdžiai, tačiau susilaukia daug priekaištų, nes negali maitintis veganiškai ar atsisakyti automobilio, nors iš tiesų sukuria bene mažiausiai taršos. Kova su klimato krize nėra kova už tvaresnius verslus ar „zero waste“ gyvenimą, tai kova už lygesnį, teisingesnį pasaulį, kuriame žmonės suvokia save kaip gamtos dalį, ne viršininką, kuriame klimato krizės padarinius stipriausiai patiria ne tie, kurie prie jos prisideda mažiausiai. Stengtis ardyti opresyvias sistemas savo artimoje aplinkoje yra svarbu, tačiau tokio pasaulio veikdami individualiai nepasieksime.
– „Fridays For Future“ streikai prasidėjo 2018 metų rudenį, o 2019 metais tapo masiniai. Tiek dėl jūsų, tiek dėl kitų judėjimų ir organizacijų klimato krizės tema įsitvirtino tarptautinės žiniasklaidos antraštėse, aktyvistai buvo kviečiami į pasaulines politikos ir ekonomikos konferencijas. Praėjusiais metais prasidėjusi pandemija ne tik vienaip ar kitaip palietė kiekvieną asmeniškai, perėmė dėmesį, bet ir sustabdė matomiausią aktyvizmo formą – protestus. Kaip matote aktyvizmą pasikeitus aplinkybėms? Kokius pokyčius patyrėte ar pastebėjote ir kaip pasikeitė jūsų veikla?
Viltė: Užklupus pandemijai, buvo užsimerkta prieš klimato krizės problemas, tačiau nenumatytai pasikeitus aplinkybėms savo veiklą sugebėjome tęsti: rengėme šviečiamojo pobūdžio įrašus socialiniuose tinkluose, kiekvieną penktadienį organizavome protestus internete, kuriuose dalydavomės Lietuvos ir užsienio aktyvistų, laikančių rankose plakatus, nuotraukomis. Mums taip pat pavyko surengti nuotolinį penktąjį pasaulinį streiką, kurio metu aktyvistai iš užsienio pasakojo apie iššūkius, kylančius klimato aktyvistams, ir suteikėme galimybę dalyvauti Vilniaus universiteto hidrologijos ir klimatologijos katedros profesoriaus Egidijaus Rimkaus paskaitoje apie klimato kaitą ir klimato politiką. Be to, gegužės mėnesio pradžioje vienydamiesi su kitų Lietuvos miestų FFF judėjimais artėjančių rinkimų proga pasiryžome kiekvienam (-ai) Seimo nariui (-ei) išsiųsti po laišką, kuriame nurodėme judėjimo keliamus reikalavimus, tačiau sulaukėme vos kelių Seimo narių atsakymų.
Lėja: Vasarą kontaktinę veiklą atnaujinome, dalyvavome bendruomenių sodų veikloje, rengėme susitikimus, paskaitas, o rugsėjo pabaigoje paskutinį kartą prieš antrąjį karantiną išėjome į gatves nešdami Žemės karstą ir klausdami, ar dar yra vilties, ar jau laikas laidotuvėms. Nuo tada vykdome šviečiamąją veiklą, stengiamės sukurti tvirtesnius ryšius su aplinkosauginėmis organizacijomis bei iniciatyvomis ir tarptautiniais judėjimais. Prisidėjome prie Aplinkosaugos būrelio sukūrimo Vilniaus licėjaus gimnazijoje, užmezgėme ryšį su ugdymo platforma „Digiklasė“, tarptautiniu lygmeniu ėmėme dirbti su Europos valstybių klimato švietimo reikalavimais. Nors galimybių organizuoti didelius protestus neturime, kelis kartus organizavome nedideles demonstracijas, kuriose dalyvavo nuo vieno iki penkiolikos žmonių (pavasarį protestavome prieš medžioklės taisyklių pakeitimą, vasarą minėjome Tarptautinę aplinkosaugos dieną ir Paryžiaus susitarimo penktąsias metines). Nors taip negalime pasiekti tiek žmonių, kiek į mus atkreipdavo dėmesį anksčiau, tokia demonstracijų forma vis tiek leidžia mums perduoti savo žinutę: klimato krizė yra čia, ją reikia spręsti, ir neleisime niekam jos užmiršti.
Viltė: Pandemija mums aiškiai parodė, kad apie vykdomus sprendimus sužinome per vėlai, dažniausiai tada, kai jau būna įgyvendinti, taigi stebime, kad neatsižvelgiama į miesto / vietovės bendruomenės narių nuomonę. Per pirmąjį karantiną buvo bandoma paslapčia prastumti nepagrįstus ir neetiškus siūlymus ⎯ garsiausiai iš jų nuskambėjo siekis įteisinti gyvūnų medžioklę lankais. Pokyčius galėjome stebėti kiekvienas ir savo miestuose matydami sparčiai nykstančius želdynus. Susidaro įspūdis, kad susitarimai rengiami ir ratifikuojami vien tam, kad būtų simuliuojama demokratija ar realių veiksmų vykdymas.
– O kokius pokyčius šiuo laikotarpiu matote politikoje, priimant sprendimus apie ateities ekonomiką ir aplinkosaugą? Kaip vertinate tokių strategijų kaip Paryžiaus klimato kaitos susitarimas ar Europos žaliasis kursas problemos atitikimą? Ar sekate, kaip jų laikomasi?
Gabi: Matome vis dažniau vartojamą „žiedinės ekonomikos“ terminą, saugomų teritorijų plotų didinimą, subsidijų iškastiniam kurui mažinimą ar net visišką nutraukimą, transporto elektrifikavimą, vandenilio energetikos plėtojimą. Klimato krizės klausimai keliami vis dažniau ir platesniu mastu ⎯ į klimato krizės sprendimo klausimus Lietuvoje įsitraukia ne tik Aplinkos ministerija, bet ir Žemės ūkio, Transporto, Energetikos, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, mūsų akimis, svarbų vaidmenį turėtų užimti Švietimo ir sporto ministerija. Paryžiaus susitarimo intenciją vertiname teigiamai, tačiau įgyvendinimas nuvilia. Praėjo penkeri metai, kai jis buvo suformuluotas, o emisijos kasmet toliau auga. Žaliasis kursas yra kiek griežtesnis ir ambicingesnis, tačiau matome, kad, be visuomenės įsitraukimo ir spaudimo, jis gali likti neįgyvendintas. Šiuose dokumentuose pasigendame atsižvelgimo į socialines problemas ir nelygybę, kurios dabartinėje kapitalistinėje ekonomikoje yra neišvengiamos. Bandoma laviruoti, prisitaikyti ir išlaikyti „status quo“, kuriame produkcijos esmė yra pelno (pageidautina, vis didesnio) generavimas, o ne realių žmonių poreikių užtikrinimas. Vis minimas nuolatinis ekonominis augimas, nors dar mokyklose išmokstame, kad Žemės resursai nėra begaliniai. Domimės, kaip įvairios šalys, ne tik Lietuva, laikosi Paryžiaus susitarimo ir Žaliojo kurso, daugiau sutelkėme dėmesį į pastarąjį, stebime pranešimus, ką mūsų ministrai siūlo, kaip siūlo jį įgyvendinti.
Lėja: Verta paminėti, kad net visiškai įgyvendintas Žaliasis kursas (o tai kol kas kelia abejonių) nėra nė arti tokio ambicingumo, kokio reikia klimato krizei išspręsti. Juolab kuo daugiau kalbama apie klimato krizę, tuo daugiau girdime tuščių pažadų. Europos Sąjunga yra plačiai laikoma vedle klimato krizės sprendimų srityje, tačiau 2020 metų spalį, kurdami Bendrą žemės ūkio politiką, Europos Parlamento politikai balsavo už investavimą į tuos pačius taršius ūkius ir jų naudojamas technologijas, už didesnį ekonominį augimą, taip spjaudami į savo tariamus įsipareigojimus, įtvirtintus Paryžiaus susitarime. To, kas daroma iki šiol, nė iš tolo nepakanka.
– Ką atsakytumėte žmonėms, manantiems, kad Lietuva yra per maža, jog galėtų reikšmingai prisidėti prie klimato krizės sprendimų? Kaip manote, kodėl Lietuva turėtų ir kaip galėtų imtis lyderystės šioje srityje?
Saulė: Lietuva yra labai mažas skruzdėlynas pasaulyje. Bet ar žinote, kokie svarbūs yra skruzdėlynai?
Monika: Viena iš klimato krizės priežasčių yra manymas, kad keistis visų pirma turi kažkas kitas. Jei visi taip manys (o taip ir yra), esame labai didelėje bėdoje. Jei keisis tik Lietuva, žinoma, efektas bus per mažas. Prie atmosferos taršos prisideda kiekvienas žmogus ir kiekviena šalis, tad tik bendromis jėgomis galime pasiekti pakankamai žymų pokytį ją mažindami. Kiekvienas privalo keistis.
Reikėtų nepamiršti, kad prisitaikymo prie klimato kaitos sprendimai taip pat naudingi ir gyventojams ⎯ gerėtų visuomenės sveikata, atsirastų daugiau socialinės lygybės, gyvenamoji aplinka taptų gražesnė, švaresnė, sveikesnė. Toliaregiškai ir tinkamai įgyvendinti klimato krizės sprendimai sprendžia ir kitas dideles visuomenės problemas, tad apsimoka lyderiauti.
Gabi: Mano nuomone, turime suprasti, kad klimato krizei neegzistuoja sienos. Neturėtume leisti šalių dydžiui mus skaldyti ar nusimesti atsakomybės. Klimato krizę galime įveikti tik veikdami išvien, nesvarbu, esame dideli ar maži. Net ir vienos nedidelės valstybės pavyzdys gali padėti kitoms šalims siekti tvarumo.
– Kokias, jūsų nuomone, klimato krizės pasekmes Lietuva patirs tiesiogiai?
– Visų padarinių, ateinančių į galvą mąstant apie klimato krizę, neišvengs ir Lietuva: sausrų, maisto ir geriamojo vandens stygiaus, naujų ligų ir kenkėjų protrūkių, potvynių, aršesnių audrų, karščio bangų ir dėl jų didėjančio mirtingumo, bioįvairovės nykimo. Tačiau gal net labiau mūsų gyvenimams įtaką darys kiti, labiau socialiniai aspektai: kylančios produktų kainos, pavojingos darbo sąlygos ir skurdo didėjimas, nesaugios gyvenvietės, iš užsienio ar netgi Lietuvos pajūrio turintys išsikelti klimato migrantai. Iš tiesų, yra dėl ko kovoti.
– Kaip vertinate klimato krizės aktyvizmo aplinką, įdirbį Lietuvoje, palyginti su pasauliniu kontekstu – koks yra politikų, mokslininkų, verslo įsitraukimas ir palaikymas? Su kokiomis organizacijomis bendradarbiaujate, kas jus konsultuoja, reaguoja į keliamus klausimus, padeda, prisideda?
– Kadangi Lietuvoje aktyvizmo kultūra kuriasi po truputį, žmones į tai įtraukti yra ganėtinai sunku. Vis dėlto, bėgant laikui, klimato krizės klausimai sulaukia vis daugiau dėmesio ⎯ partijos ją ima minėti rinkimų programose, kuriasi vis daugiau tvarių ar „zero waste“ verslų, vis dažniau sutinkame mus palaikančių mokslininkų. Bendraujame su Aplinkosaugos koalicija ir Lietuvos gamtos fondu. Kadangi šios organizacijos veikia šiek tiek kitose srityse nei mes, palaikome vieni kitų iniciatyvas ir dalyvaujame renginiuose. Šią vasarą įsitraukėme į LGF vykdomą „Klimatosūkio“ projektą, pradėjome bendradarbiauti su bendruomenės sodu Pilaitėje „Idėjų lysvė“. Paskaitas mūsų renginiuose dažnai skaito VU klimatologai, o gyvus protestus organizuojame su „Rhythms of Resistance Vilnius“. Esame turėję bendrų projektų su Gegužės 1-osios profesine sąjunga, kurios veikloje dalyvauja keli mūsų aktyvistai.
– Kaip įsivaizduojate geriausią pasaulio ir Lietuvos ateitį: kaip jame atrodo ekonomika, energetika, visuomenė? Kaip šioje vizijoje jungiasi kitos klimato krizės sprendimo dalys – klimato teisingumas, lyčių lygybė?
Viltė: Atsakant į šį klausimą tikriausiai vertėtų pradėti nuo to, kad judėjimo nariai pritaria minčiai, jog pastangos spręsti klimato krizę laikantis įsikibus kapitalizmo sanklodos yra bergždžios ir bevaisės. Kol kapitalizmas klosto sąlygas plėtoti individualizmą ir suversti kiekvienam atsakomybę už didžiausią mus ištikusią ekologinę katastrofą ir kol priekaištaujame draugams, kaimynams ar šeimos nariams dėl netvarių įpročių, pamirštame – vos 100 įmonių sukelia 70 procentų šiltnamio dujų emisijų nuo 1988 metų. Neatsižvelgiame į tai, kad žmonės, kuriems priklauso šios įmonės, kraunasi turtus griaudami ne tik mūsų, bet ir kitų rūšių namus, nepastebime nuomonės formuotojų kuriamos ir įtvirtinamos vartojimo kultūros, kai laisvalaikis praleidžiamas įsigyjant dar daugiau produktų visai ne iš poreikio. Negalime užsimerkti prieš turtinės ir socialinės nelygybės poveikį klimato krizei, todėl mūsų geriausios ateities vizija numato, kad besikeičianti ekonominė sistema kiek įmanoma naikintų hierarchines struktūras, suteiktų įgyvendinamus, tvarumu grįstus pasirinkimus kiekvienam, ne tik privilegijuotosioms visuomenės grupėms.
Gabi: Norime, kad išnyktų engimas dėl seksualinės orientacijos, lyties, tautybės, rasės, religijos. Taip pat manome, kad žmonės turi gerbti gamtą, imti iš jos tik tiek, kiek tikrai reikia, ir kompensuoti padarytą žalą. Tvari visuomenė turi atsisakyti neetiškų produktų gamybos ir žaliavų išgavimo būdų. „Tuščių narvų“ iniciatyva parodė, kaip gaminamas delikatesas, tai yra riebios žąsų kepenys, dar vadinamos Foie gras. Šio produkto tiesiog neįmanoma išgauti netraumuojant ir nesusargdinant gyvūno, o „Amazon“ ir kitų įmonių darbuotojų darbo sąlygos pelnytai vadinamos modernia vergove.
Lėja: Kaip judėjimas, vadovaujamės tiesioginės demokratijos, nehierarchiškumo ir nediskriminacijos principais. Geriausiame pasaulyje to galėtų būti gerokai daugiau.
– Ir paskutinis klausimas: ar bijote dėl ateities?
Gabi: Taip. Bijau, kad šeštasis masinis išnykimas nesibaigs ir galiausiai drastiškai nuskurs bioįvairovė. Bijau, kad stiprios įmonės ras būdų prisitaikyti ir toliau vykdyti savo veiklą neetiškais būdais. Jeigu žmonės kardinaliai nepakeis požiūrio į aplinką, aplink esančius žmones, resursus, visi politiniai susitarimai bus nepakankamai stiprūs.
Viltė: Dėl ateities bijome ir kartais kai kuriems judėjimo nariams ši baimė sąmoningai atsiskleidžia įvairiomis praktikomis, pavyzdžiui, nustojimu kaupti pensijai.
Monika: Bijau dėl ateities. Taip labai, kad bijau kurti šeimą. Žmogų, kurį turėčiau mylėti labiau už viską, pasmerkčiau gyventi nepastoviame, nesaugiame, nenuspėjamame pasaulyje. Perteklius, kuriame gyvename dabar, yra pasiskolintas iš dabar gimstančiųjų ateities. Jie patirs klimato krizės padarinius visa jėga. Klimato katastrofų tik daugės, o jei užprogramuosime ateitį blogiausiam scenarijui ir temperatūros kilimas taps nevaldomas (dabar dar turime mažą galimybę tai pakeisti!), laukia siaubo filmo vertas scenarijus. Ar prisitaikys civilizacija prie nepastovių ir nenuspėjamų orų? O kas, jei sustos vandenynų srovės, nustos formuotis debesys, išnyks vabzdžiai apdulkintojai, temperatūra pakils 2, 4, 6 ar dar daugiau laipsnių? Tai ateitis suirutės, ligų, karo, nepritekliaus ir kančios ⎯ pasaulio, kurio nenorėčiau nei pati pamatyti, nei pasmerkti to patirti savo vaikams.
Lėja: Žiūri žinias, ten ⎯ kertami medžiai, didėjantis skurdas, stichinės ar humanitarinės katastrofos, vis daugiau galios turinčios ir vis blogesniems tikslams ją naudojančios valdžios. Manau, visi bijome.
Saulė: Dėl ateities turi bijoti kiekvienas! Nes kol kas jos nėra... Dėl to aktyviai protestuojame, kad ateities kartos galėtų gyventi Žemėje!
Lėja: Jei šią krizę išspręsime, dar patys išvysime visai kitokią visuomenę, visai kitokį pasaulį. Bijome, bet turime, už ką kovoti.
