„Weineris“ / Weiner
Dokumentinis filmas seka buvusio JAV kongresmeno Anthony Weinerio dalyvavimą Niujorko mero rinkimuose. Charizmos, gerų idėjų ir energijos politikui netrūksta. Bet antrąkart įsivėlus į seksualinį skandalą galvoti apie pergalę darosi sunku.
Režisieriai Joshas Kriegmanas ir Elyse Steinberg sugeba priversti žiūrovą plėšytis tarp dviejų kraštutinumų – Weineris atrodo kaip talentingas politikas, tačiau kvailas žmogus. Ar įmanoma tokiu būti ir pasiekti ką nors naudingo? Kur apskritai slypi riba, nuo kurios asmeninė klaida virsta politine?
Atsakymų paieškose „Weineris“ įtraukia ir žiniasklaidą bei kelia klausimą apie jos vaidmenį. Šįsyk politika imama laikyti viskas, išskyrus pačią politiką. Neaišku tik, kaip vertinti nepaliaujamai grimztantį A.Weinerį: laikyti jį ilgai visus kvailinusiu savanaudžiu ar paties nevaldomų procesų auka? Režisieriai sugeba paliesti itin sudėtingas temas ir paversti istoriją apie kelias erotines nuotraukas atvira diskusija apie etiką politikoje.
„Hiustonai, mes turime problemą!“ / Houston, We Have a Problem!
Visi žino apie Neilo Armstrongo išsilaipinimą mėnulyje. Visi žino ir sąmokslo teoriją, kad visa tai tebuvo vaidinimas. Šioje pusiau dokumentinėje juostoje režisierius Žiga Vircius pasinaudoja sąmokslo teorijomis, kad atskleistų politinį laikmečio portretą.
Septintajame dešimtmetyje Jugoslavija buvo trečia kosmoso lenktynių dalyvė po JAV ir Sovietų Sąjungos. Savo programą už pustrečio milijardo dolerių Josipas Brozas Tito pardavė prezidentui Johnui F.Kennedy. Jugoslavijos programai nedavus norėtų rezultatų, JAV ėmė Tito šantažuoti, galiausiai išprovokuodami visos šalies skilimą. Na, bent jau sklando toks gandas.
Pateikdamas filosofo Slavojaus Žižeko mintis, filmas siekia ne įtikinti fantastinėmis teorijomis, bet jomis pasinaudodamas komentuoti to meto informacinius karus ir beatodairiškos supervalstybių dvikovos pasekmes. Kaip sako pats S.Žižekas: „Net jei to ir nebuvo, tai vis tiek tiesa.“
„Trylikta“ / 13th
Du filmus (kartu su „Selma“) šiame sąraše turinti Ava DuVernay per keletą metų sugebėjo tapti vienu įdomiausių jaunosios kartos kino kūrėjų. Šiemet jos dokumentinis filmas „Trylikta“ nominuotas „Oskarui“, tačiau pačiai kūrėjai greičiau svarbesnė diskusija, kurią sukėlė jos darbas.
Tai žvilgsnis į per teisinius procesus JAV atsiskleidžiantį pačiuose politinės sistemos pamatuose užslėptą rasizmą. Stengdamasi parodyti platesnį šiandien aptariamų temų kontekstą, A.DuVernay tiria kelių dešimtmečių istoriją, galiausiai atvesdama žiūrovą iki „Black Lives Matter“ protestų.
Tik labai retas filmas gali būti laikomas reikalingu, tačiau filmą „Trylikta“ būtina pamatyti, jei ne dėl meninės jos vertės, tai bent norint susipažinti su painia, bet itin svarbia mūsų laikų pasaulio dalimi.
„Belgų karalius“ / King of the Belgians
Belgijos karalius Nikolas trečiasis (akt. Peteris van den Beginas) neatrodo kaip galingas žmogus. Jis sunkiai išlemena sakinį, o be padėjėjų, rodos, negalėtų išsirinkti net aprangos. Savarankiškumo monarchui ir nereikia – dabartinėje politinėje sistemoje jo darbas yra mojuoti žmonėms, o ne priimti realius sprendimus.
Jam viešint Turkijoje paaiškėja, kad Valonija, sudaranti daugiau kaip pusę Belgijos, nusprendė atsiskirti. Karaliui sukyla patriotiški jausmai. Reikia grįžti tuojau pat, tik dėl atšauktų skrydžių gaudytis reikia aplinkkeliais, taip susipažįstant su visai į Belgiją nepanašia Rytų Europa.
Sukurti juokingą komediją politine tema – nelengva užduotis. Peterio Brosenso ir Jessicos Woodworth duetui tai puikiai pavyksta, sugebėjus įžvelgti, kaip dažnai tai, ką vadiname politika, tėra iš įpročio daromi, savo vertės seniausiai netekę papročiai.
„Žaidimo keitimas“ / Game Change
Atsimenate, kai juokingiausias žmogus JAV politikoje buvo gubernatorė Sarah Palin? Kokie gražūs buvo laikai...
Režisierius Jay Roachas yra sukūręs kelias politines juostas, tačiau istorija apie senatoriaus Johno McCaino (akt. Edas Harris) dalyvavimą 2008-ųjų rinkimuose yra turbūt geriausia iš jų. Žiūrovui pateikiamas visas kampanijos kelias, nuo jos pradžios iki galiausiai patirto pralaimėjimo. Vis tik didžiausias dėmesys tenka S.Palin ir nepakartojamai ją įkūnijusiai Julianne Moore.
Nors pasakojama vieno politinio veikėjo istorija, J.Roachas sugeba pateikti šiandien itin svarbų politinio žaidimo aspektą – manipuliaciją, mat pasitelkus visai nesudėtingus mechanizmus žmonės čia paverčiami marionetėmis. Geriausiai kūrybinės komandos talentą įrodo faktas, jog, nepaisant visiems gerai žinomos istorijos, „Žaidimo keitimas“ savo žiūrovą sugeba taip įtraukti, kad apie finalą nė nesusimąstai.
„Nulinė diena“ / Zero Days
Alexo Gibney filmas nagrinėja tą politikos pusę, apie kurią iki šiol žinome labai nedaug. Dokumentinė juosta aiškinasi apie „Stuxnet“, JAV vyriausybės sukurtą kompiuterinį virusą, skirtą sustabdyti branduolinę Irano programą.
„Nulinė diena“ sugeba panaudoti tikrų programuotojų liudijimus, atskleidžiant jau seniai vykstančių kibernetinių valstybių karų peripetijas bei aiškinant painią situaciją nauju kampu. Tačiau kartu filmas užduoda gerokai svarbesnį klausimą – kokią įtaką pasauliui turi kompiuterių tinklas, kuriame skirtingų valstybių teisinės sistemos yra bevertės?
„Nulinė diena“ yra vienas tų retų kūrinių politine tema, gebančių ne vien klausti, kas yra teisinga konkrečiu atveju, bet ir parodyti, kur yra riba, už kurios visa nusistovėjusi sistema tampa nebepakankama.
„Selma“
Prieš dvejus metus „Selmai“ „Oskaruose“ negavus paminėjimų svarbiausiose kategorijose kilo didžiulis nepasitenkinimas. Vis daugiau kalbant apie tai, kaip šie apdovanojimai nesuteikia skirtingoms rasėms vienodai šansų, nenominuoti „Selmos“ kūrėjų atrodė kaip įžeidimas.
1965-ieji. Martinas Lutheris Kingas jau žinomas kaip politinis aktyvistas. Jo planuose – masinės eitynės iš Selmos miesto į Montgomerį, siekiant balsavimo teisės suteikimo juodaodžiams. Žygiuojančiųjų istorija filme, kaip ir tikruosiuose įvykiuose, pilna psichologinio ir fizinio smurto.
„Selma“ yra ne vien filmas apie praeities politiką, bet ir filmas, svarbus šiandieniame politiniame kontekste. Jį privalu pamatyti kiekvienam susidomėjusiam, o dar labiau – tiems, kurie jo žiūrėti nenori.
„Sniego traukinys“ / Snowpiercer
Nesunkiai įmanoma pažiūrėti Joon-ho Bongo filmą net nesusimąsčius apie politiką. Visų pirma tai – greitas, vizualiai įspūdingas ir su žiūrovo nervais žaidžiantis veiksmo filmas. Tačiau po visu tuo slypi viena svarbi politinė alergija.
Ateityje bandymas sustabdyti klimato kaitą pavertė planetą per šalta bet kokiai gyvybei. Paskutinieji Žemės gyventojai suka pasaulį ratu tūkstančius talpinančiame traukinyje. Jo gale dirba žemiausios vertės gyventojai, neturintys nei pakankamai vietos, nei šilumos.
Šiems pradėjus revoliuciją ir pasileidus į kelionę pirmyn traukiniu ima aiškėti, jog tai juosta apie klasių politiką, o paralelės su kapitalistine santvarka atrodo šiurpinančiai tikslios. Tačiau tikrosios „Sniego traukinio“ paslapties išduoti neverta – ji laukia filmo pabaigoje ir apverčia viską, ką žiūrovas iki tol laikė tiesa.
„Propagandos žaidimas“ / The Propaganda Game
Tarptautinėje politinėje arenoje viena įdomiausių temų yra Šiaurės Korėja. Nuo likusio pasaulio atskirtą totalitarinę valstybę išnagrinėti siekė ne vienas filmas, tačiau šiame sąraše atsidūręs „Propagandos žaidimas“ savo vietą užsitarnavo už platų nepaprastai komplikuoto ideologinio mūšio dėl valstybės įvaizdžio aptarimą.
Ispano Álvaro Longoria filme daugiausia laiko praleidžiame su jo tautiečiu Alejandro Cao de Benós. Šis dirba Šiaurės Korėjos Užsienio reikalų ministerijos atstovu ir bando įrodyti filmo komandai, jog negatyvus valstybės portretas yra nieko daugiau kaip Vakarų propaganda.
„Propagandos žaidimo“ autoriai nesistengia šalies parodyti kuo keisčiau ar kuo juokingiau. Norėdamas perprasti ištisą valstybę, Á.Longoria nenori pavaizduoti Šiaurės Korėjos nei kaip nesuvokiamo pragaro, nei kaip propagandos apšmeižtos sveikos bendruomenės, kuria įtikinti jį bando vietiniai politikai, bet greičiau sukurti tikros valstybės – ne tos, apie kurią kalbame anekdotuose – portretą.
„Argo“
Kiek netikėtai 2013-aisiais geriausio filmo „Oskarą“ iškovojęs „Argo“ pasakoja apie nepaprastus sprendimus pasitelkusius JAV vyriausybės agentus. 1980-aisiais Teherane įkaitais paėmus JAV piliečius, CŽV agentai nusprendžia apsimesti, jog atvyksta į Iraną kurti filmo, nes tik tokiu keliu galės išgelbėti tautiečius.
Beno Afflecko režisuota juosta pasakoja apie tai, kaip jautrioje politinėje situacijoje valstybės privalo griebtis netradicinių metodų. Tiesą pasakius, žiūrėti savo biuruose sunkiai įsivaizduojamus scenarijus svarstančių agentų pokalbius yra net įdomiau, nei po jų laukiančias veiksmo scenas.
„Argo“ yra tikrais, ilgus metus įslaptintais faktais paremta istorija, tad B.Afflecko kūrinys yra kažkas tarp pramoginės Holivudo fantazijos ir painios politinės tikrovės, vieno neaukojant dėl kito.
