„Boratas“
Nors vis laisvėjančiame Kazachstane cenzūra nėra galima, 2006-aisiais valdininkai darė viską, jog didžiųjų šalies ekranų nepasiektų pasaulinį populiarumą pelniusi komedija „Boratas“. Anot valdžios pareigūnų, juosta kenkė Vakaruose nežinomos valstybės įvaizdžiui.
Situaciją paaštrino dar ir tai, jog Kuveite vykstančių varžybų metu, kuomet auksą iškovojo Kazachstano sportininkė, per apdovanojimų ceremoniją užgrojo „Borate“ skambėjusi šalies himno parodija.
Tiesa, praėjus šešeriems metams vietos valdžia ne tik atšaukė draudimus, bet ir padėkojo juostos kūrėjams už suklestėjusį turizmą – po filmo pasirodymo prašymų gauti vizą padaugėjo dešimteriopai.
„Simpsonų filmas“
Simpsonų šeimą spėjo pamėgti visas pasaulis, tad nenuostabu, jog 2007-aisiais pasirodęs „Simpsonų filmas“ uždirbo daugiau nei 500 milijonų dolerių.
Mianmaro (iki 2011-ųjų vadinosi Birma) gyventojai juostos tuo metu neišvydo, kadangi valdančioji chunta kino ekrane draudė geltonos ir raudonos spalvų derinius. Anot valdžios atstovų, sukilėlių vėliavoje dominuojančios spalvos buvo traktuojamos kaip parama opozicijai.
„Persepolis“
Rašytojos Marjane Satrapi novele paremtas animacinis filmas vos pasirodęs susišlavė reikšmingus apdovanojimus – 2007-ųjų Kanų festivalyje pelnė žiuri prizą, o leidinys „Time“ pripažino viena geriausių tų metų juostų.
Kadangi filmas pasakoja apie jaunos merginos gyvenimą prieš, per ir po Irano revoliucijos bei atskleidžia ne vien teigiamus šalyje vykstančius procesus, jis nelabai patiko valdžiai.
Iš pradžių „Persepolį“ uždraudusi, vėliau leido keletą viešų peržiūrų. Tuo tarpu Tunise juosta buvo parodyta per privatų televizijos kanalą „Nessma“, tiesa, neilgai trukus jo vadovą apkaltino viešosios tvarkos trikdymu bei nepagarba šventoms vertybėms.
„Prisukamas apelsinas“
1971-aisiais pasirodęs ir kino gurmanų itin pamėgtas Stanley Kubricko „Prisukamas apelsinas“ to meto Didžiosios Britanijos nesužavėjo. Priešingai – manoma, jog iškart po premjeros pasipylė virtinė nusikaltimų, primenančių filmo ištraukas, pvz.: 17-metė mergina buvo išprievartauta grupės paauglių, dainuojančių „Singing in the Rain“; gatvėse šėlo kaip pagrindinis filmo herojus Alexas apsirengę chuliganai.
Religingąją visuomenės dalį iš pat pradžių papiktinusi juosta buvo uždrausta, o į plačiuosius ekranus grįžo ne taip ir seniai – vos 2000-aisiais.
„Zulanderis“
Kodėl „Zulanderis“ su Benu Stilleriu priešakyje buvo uždraustas rodyti Malaizijoje, ko gero, nekyla nė klausimas: juostoje rodomas užhipnotizuotas ir verčiamas nužudyti šalies ministrą pirmininką modelis.
Oficialia draudimo priežastimi valdžios atstovai įvardijo tai, jog filme Malaizija vaizduojama kaip labai neturtinga šalis, nors iš tiesų tokia nėra. Kaimyninis Singapūras išreiškė solidarumą partnerei paskelbdamas, jog juostas nevalia rodyti dėl scenų su narkotikais. Na, o Iranas pabijojo aliuzijų į homoseksualumą.
„Indijos dukra“
Ne vieno atmintyje įstrigo šiurpus incidentas, kai 2012-aisiais Delyje autobusu važiuojančią merginą išprievartavo ir sumušė septyni vyrai, tarp kurių ir transporto priemonės vairuotojas. Pasaulį dar labiau sukrėtė žinia, jog neilgai trukus 23-ejų metų moteris dėl sunkių sužeidimų mirė.
2015-aisiais apie kraupų įvykį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Indijos dukra“, kuriame sutiko kalbėti ir vienas iš prievartautojų.
Tiesa, juosta šalyje taip ir nebuvo parodyta, be to, su prašymu pašalinti vaizdo įrašą buvo kreiptasi ir į „Youtube“. Atstovai teigė, jog filmo ištraukos yra labai įžeidžios ir gali sukelti moterų baimę. Toks pasisakymas skamba labai ironiškai šalyje, kurioje kas 20 minučių išprievartaujama po moterį.
„Ana ir Karalius“
Panašu, jog Tailando gyventojai labai gerbia savo monarchus – šalyje lig šiol galioja 1930-aisiais priimtas įstatymas, draudžiantis nepagarbiai vaizduoti karališkąją šeimą. Už tokį pažeidimą laukia nemenka bausmė – 7 metai kalėjimo.
Būtent todėl čia buvo uždraustas romantinis filmas „Ana ir Karalius“, pasakojantis XIX amžiuje valdžiusio karaliaus Siamo ir mokytojos meilės istoriją. Pagarbūs tailandiečiai į šalį neįsileido ir filmavimo grupės, tad juostos kūrėjams teko persikelti į Malaiziją.
„Atgal į ateitį“
Panašu, kad kol praėjusių metų spalio 21 dieną pasaulis kraustėsi iš proto lygindamas, kokius išradimus išpranašavo filmo „Atgal į ateitį“ kūrėjai, Kinijoje šurmulys buvo gerokai mažesnis. Greičiausiai dėl to, jog šalyje draudžiami filmai, pasakojantys apie keliones laiku.
Priimdami tokį sprendimą valdininkai teigė, jog „prodiuseriai ir rašytojai rimtą istoriją vaizduoja lengvabūdiškai“. Anot valdžios atstovų, tokios juostos kvestionuoja ir reinkarnaciją.
„Didysis diktatorius“
Charlie Chaplinas savo biografijoje rašė, kad „Didysis diktatorius“ nebūtų išvydęs dienos šviesos, jei aktorius būtų žinojęs tikruosius nacių vykdomus žiaurumus. Ironiška, tačiau tai tapo komerciškai sėkmingiausiu komiko filmu.
Komedija, pašiepianti negailestingą fiurerį, buvo uždrausta ne tik Vokietijoje, bet ir keliose Lotynų Amerikos šalių, kuriose vyko aktyvūs nacių palaikytojų judėjimai. Nors į draudžiamų juostų sąrašą „Didįjį diktatorių“ ketino įtraukti ir Didžioji Britanija, įsivėlusi į karą su Vokietija jį išnaudojo propagandiniams tikslams. Sklinda gandai, jog garsiąją komediją Adolfas Hitleris matė net du kartus.
„Nimfomanė“
Lietuvos kino centro filmų indeksavimo komisija ilgai svarstė, ar leisti šalyje rodyti skandalingąją Larso Von Triero „Nimfomanę“. Nors pas mus nugalėjo saviraiškos laisvė ir filmas, paženklintas „S“ raide, pateko į plačiuosius ekranus, turkų kino taryba pasielgė priešingai ir juostą traktavo kaip pornografiją, propaguojančią smurtą prieš moteris.
Tiesa, smalsiausiems pavyko žvilgtelėti į filmą Stambulo filmų festivalio metu.
