Per dvi Lietuviškos kino klasikos dienas 10-yje Lietuvos miestų ir miestelių, 13-oje kino teatrų ir kultūros centrų bus parodyti net 34 kino seansai. Visi jie – nemokami ir atviri visuomenei.
Filmai bus rodomi Vilniuje, Kaune (rodys K.I.N.A.S. - „Panemunė“ ir „Romuva“), Klaipėdoje, Panevėžyje, Marijampolėje, Utenoje, Telšiuose, Anykščiuose, Birštone ir Nidoje.
Lietuviškos kino klasikos dienų programą rasite ČIA.
Projekte dalyvaujančiuose miestuose įvyks ir premjeriniai rodymai – šiemet Lietuvos kino centro restauruota kino juosta „Birželis, vasaros pradžia“ (rež. Raimondas Vabalas, 1970), filmą Vilniuje „Skalvijos“ kino centre pristatys kino kritikė Neringa Kažukauskaitė, Raimundo Banionio filmas „Mano mažytė žmona“ (1985) apie kurį plačiau papasakos režisierius kartu su operatoriumi Algimantu Mikutėnu ir aktore Eleonora Koriznaite, juos kalbins kultūros žurnaliste Jolanta Kryževičiene Vilniuje kino teatre „Pasaka“.
Į programą įtrauktas dar vienas šiais metais restauruotas filmas „Suaugusių žmonių žaidimai“ (rež. Ilja Rudas-Gercovskis, Algimantas Kundelis, Marijonas Giedrys, 1968).
Filmus savo repertuarams iš kasmet pilnėjančio Lietuvos kino centro restauruotų filmų katalogo pasirinko patys kino rodytojai.
Be minėtų premjerinių seansų žiūrovai taip pat galės pamatyti praėjusiais metais restauruotą Algirdo Aramino filmą „Kai aš mažas buvau“ (1969) bei to paties režisieriaus istoriją „Maža išpažintis“ (1971), R. Vabalo visų laikų populiariausią lietuvišką kino filmą „Skrydis per Atlantą“ (1983), Vytauto Žalakevičiaus „Adomas nori būti žmogumi“ (1959), legendinę Arūno Žebriūno kino juostą „Velnio nuotaka“ (1976) ir kitus filmus.
Šis projektas – viena iš Lietuvos kino centro iniciatyvų prisidedant prie kino klasikos populiarinimo.
„Ankstyvieji mūsų šalies kino kūriniai nusipelno grįžti į kino ekranus ir būti žiūrimi tokie, kokie jie buvo, kai juos pirmą kartą išvydo žiūrovai. Džiugu, kad dėka skaitmeninimo ir restauravimo technologijų šiandien senieji filmai savo vaizdo ir garso kokybe gali konkuruoti su naujais filmais nepaisant to, kad kai kuriems iš jų daugiau nei 50 metų. Kino juostos sensta, kai kurios jų dėl subraižymų ir spalvų pakitimo tampa tiesiog nebežiūrimos. Kino filmų skaitmeninimas, jų perkėlimas iš kino juostos į skaitmenines laikmenas – viena iš būtinų sąlygų siekiant neprarasti kino paveldo.
O filmo vaizdo ir garso restauravimas tai – subtili mokslo ir kūrybos sinergija. Šis, neretai virš pusmečio trunkantis ir sudėtingus etapus apimantis procesas, sujungia šiuolaikines technologijas ir meną. Taip užtikrinamas ne tik kino archyvų išsaugojimo tęstinumas, bet ir konkrečiame filme užkoduotos kino magijos perteikimas žiūrovui“, – pasakoja Lietuvos kino centro Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vyr. specialistė Austė Jucytė.
