„Kino pavasaryje“ rodomas vaidybinis filmas „Dykvietė“ (Sticks and Stones) – istorija apie dviejų paauglių draugystę ir kaip ji gali paveikti jų gyvenimus. Debiutuojančio danų režisieriaus Martino Skovbjergo filmas įtrauktas į „Jaunųjų programerių“ filmų šešetuką.
Apie savo debiutinį filmą pasakoja Vilniuje viešėjęs filmo režisierius M. Skovbjergas.
– Martinai, koks buvo jūsų kelias į kiną? Ar svajojote apie tai?
– Tokios svajonės niekada neturėjau. Dievinu muziką – daug metų buvau didžėjus, vėliau pradėjau prodiusuoti muziką, užsiėmiau filmų ir muzikinių klipų gamybos dizainu. Ko gero, prieš dvylika metų pirmąkart sukūriau muzikinį klipą. Visiems patiko, todėl tuo užsiėmiau gana ilgai. Taip pat esu sukūręs kelis dokumentinius filmus, televizijos serialus, televizijos šou.
Kai režisavau vieną serialą, kuris tapo nepaprastai populiarus (serialas „Anton90“– aut. past.), Eva Jakobsen, viena „Dykvietės“ prodiuserių, man paskambino ir pasiūlė režisuoti šį vaidybinį filmą.
Man labai patinka kino kūrimo procesas, tačiau niekada nemaniau, kad tapsiu kino kūrėju. Dabar tuo mėgaujuosi, tai ⎯ nuostabu.
– Todėl, spėju, režisieriaus karjerą tęsite?
– Šiuo metu dirbu su antruoju filmu. Daug atskleisti negaliu, tačiau tai bus filmas apie meilę, brandą ir tėvystę.
– Šiam filmui taip pat pats sukūrėte ir garso takelį.
– Muzika manyje taip giliai, kad tiesiog jos negaliu paleisti. Kai vyko filmavimai, atmosferai sukurti aikštelėje skambėdavo muzika. Filme muzikos nėra daug, tačiau, kai ji yra, tuomet būna ryški.
Žinau daug režisierių, kurie kūrę reklamas ir muzikinius klipus, imasi režisūros. Dažnai jų pirmieji darbai atrodo kaip ilgos reklamos ar klipai. Labai stengiausi nepadaryti šios klaidos.
– Festivalyje „Kino pavasaris“ buvo rodytas „Gyvatės apkabinimas“ (Embrace of the Serpent, 2015), šiemet ⎯ „Vasaros paukščiai“ (The Birds of Passage). Juos abu filmavo Davidas Gallego, jūsų filmo operatorius. Kaip sumanėte jį pasikviesti? Kaip jums sekėsi dirbti?
– Papasakosiu juokingą nutikimą. Prisimenu, kad vienas danų laikraštis rengė straipsnį ir kelių režisierių paklausė, koks buvo jų mėgstamiausias filmas nuo 2000-ųjų iki šiandienos. Paminėjau „Gyvatės apkabinimą“. Kai praradom savo operatorių, Katrin Pors, viena mano filmo prodiuserių, kuri yra pusiau kolumbietė, pasiūlė Davidą. Jos idėją palaikiau beprotiška.
– Manėte, kad jis nesutiks?
– Man labai patinka, kaip jis dirba! Jei būtum muzikantas ir kas nors pasiūlytų, kad Bobas Dylanas pritartų tau gitara, kaip jaustumeisi?
– Danų kinas – Larsas von Trieras ir panašiai – jam įdomus. Manau, kad tai buvo viena priežasčių, kodėl jis sutiko. Mane nustebino, kaip greitai jis pagavo istoriją. Dirbti buvo labai įdomu, tačiau ir sunku, nes Davidas nesupranta daniškai, todėl nežinojo, kur sukti kamerą, kas tiksliai vyksta. Taigi su juo radome kitą būdą, vietoje kalbos jis pasikliovė savo instinktais. Manau, kad tai puiku. Rezultatu esu patenkintas. Dabar kartu dirbame ir su naujuoju filmu.
– Paminėjote Larsą von Trierą. Ką manote apie jo kūrybą?
– Larsas Danijoje yra kaip Björk Islandijoje. Galbūt tu neklausai jos muzikos ar nežiūri Larso filmų, tačiau jis padarė milžinišką įtaką, ką galima kurti, o ko ne. Prieš kelias dienas nacionalinė televizija kaip tik rodė jo prieš dvidešimt metų sukurtą serialą apie ligoninę. Kai peržiūri, supranti, kaip tai beprotiška.
Larsas yra vizionieriškas ir daugeliu atvejų nesuprantamas. Puiku, kad jam duodama erdvė kurti tai, ką jis nori. Danijoje tokiems meno kūrėjams yra vietos. Dabar šalyje verda daug diskusijų apie meną. Pavyzdžiui, šalies kultūros ministrė neseniai pasakė, kad norėtų, jog jis sukurtų normalų filmą apie meilę... Jo kūryboje atsispindi savęs žalojimo tema – gerai, kad kažkas apie tai kalba. Žmonės, turintys tokių bėdų, žiūrėdami šiuos filmus nesijaus vieni. Tai svarbu.
– Kaip suprantu, juo žavitės. Galbūt matėte jo naujausią filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“ (The House That Jack Built)?
– Taip, paskutinis jo darbas beprotiškas. Tam tikrais momentais negalėjau žiūrėti. Aš turiu mažą sūnų, o matyti, kai kenčia vaikas, yra labai sunku. Jei jį būčiau žiūrėjęs prieš dvejus metus, kai neturėjau sūnaus, būtų kitaip, bet dabar nebegaliu. Galbūt kartais jo filmuose visko neperprantu, tačiau džiaugiuosi, kad toks kinas yra.
– Grįžkime prie jūsų filmo. Papasakokite, kaip suradote pagrindinius filmo aktorius Jonasą Bjerrilį ir Vilmerį Trierą Brøggerį? Ar buvo sunku?
– Ieškojome dviejų penkiolikmečių, tačiau norėjome nematytų veidų, todėl aktorių ieškojome gatvėje, prie mokyklų. Taip juos ir radome. Tai, kad jie vienas kitą jau pažinojo, yra net draugai, labai pravertė. Man pačiam patirtis dirbant su jaunais aktoriais buvo fantastiška.
– Ar paragavę aktorystės jie norėtų vaidinti ir toliau?
– Taip ir maniau, kad jiems seksis, nes abu yra išskirtiniai. Iš tikrųjų mane nustebino, kaip profesionaliai jie žiūrėjo į darbą. Kai tau penkiolika, tu miegi daugiau nei katinas – visas penkiolika valandų (juokiasi). Mes dirbdavome dešimt valandų per dieną ir jie nesiskundė.
Žinoma, buvo nelengva, nes turėjau dirbti su Davidu, kuris nekalba daniškai, ir dviem nepatyrusiais ir jaunais aktoriais. Kaip debiutinis filmas, jis galėjo būti kur kas lengvesnis. Tarkim, jei vaidintų gyvūnai (juokiasi).
– Filmo pavadinimas anglų kalba yra „Sticks and Stones“, daniškai – „Brakland“. Ką jis reiškia?
– Jis kilo iš problemos, su kuria susiduria paaugliai. Tai yra skirstymas: arba tu esi vaikas, arba suaugęs. Štai kodėl filmo pavadinimą reikėtų suprasti kaip vietą tarp vaiko ir suaugusio.
– Tiek jums, tiek scenarijaus autoriui beveik keturiasdešimt. Kaip sekėsi prisiminti paauglių pasaulį?
– Kai tau sueina dvidešimt penkeri, pamiršti, ką reiškia būti paaugliu. Todėl prisiminti, kaip pasaulį mano penkiolikmečiai, buvo sunku. Tokio amžiaus būnant klasė atstoja pasaulį, o smulkmenos – tavo draugai, merginos žvilgsnis – reiškia labai daug. Nors visi gyvename tame pačiame pasaulyje, jie jį mato kitaip – didelę reikšmę teikia detalėms, kreipia dėmesį į kitus dalykus. Tai suprasti nebuvo lengva.
Tie, kurie jau matė filmą, minėjo, kad filmas jiems leido pasijusti paaugliu. Manau, kad filmas padės juos suprasti geriau. Gaila, kad šį periodą esame linkę pamiršti. Paauglystė – labai ypatingas laikotarpis.
– Nesate baigęs kino mokyklos. Kaip dirbate su aktoriais?
– Man atrodo, kad dirbu normaliai, kaip visi, tačiau kaskart, kai susiduriu su tais, kurie mokėsi kino mokyklose, sužinau, kad naudoju specialius metodus (juokiasi). Nemanau, kad mano metodika išskirtinė. Man buvo svarbiausia, kad aktoriai gerai jaustųsi, pasitikėtų, kad suprastų, kodėl daro tai, ką daro. Jie žinojo, kad jei išeis iš kadro, nieko tokio.
Kai jauni žmonės tavimi pasitiki, jie duoda tai, ko jokiais kitais būdais nepasiektum. Tai ne tas pats, kas dirbti su suaugusiu profesionalu, kuris supranta, kad privalo vaidinti, nes yra sutartis. Paauglys gali pasakyti: „Nebenoriu filmuotis.“ Taigi tai rizikinga.
– Filmas buvo rodomas Londone, Islandijoje, Kanadoje, dabar Vilniuje. Norėjau paklausti, kaip jis buvo sutiktas kitose šalyse? Galbūt išvydote įdomių reakcijų ar išgirdote pastebėjimų?
– Šis filmas neturi didelių kultūrinių skirtumų, todėl visur gali būti suprastas panašiai. Kai pažiūrėjau čia rodomą filmą „Degantis“, žinojau, kad tai, kas vaizduojama filme, tarkim, mašiną vairuojanti mergina, yra normalu Vakaruose, tačiau ten, Pietų Korėjoje, turi kitokią prasmę.
„Dykvietės“ personažai rūko daug žolės, o tai skirtingose pasaulio šalyse gali būti suprasta skirtingai. Kitas momentas – filmo veikėjai priklauso vidutinei ir aukštesnei klasėms. Palyginti su didele dalimi pasaulio, jie atrodo tarsi turčiai, tačiau tai netiesa.
