Diskusijoje su režisiere ir scenariste Egle Vertelyte, prodiusere Dagne Vildžiūnaite, kino teoretike VU Tarptautinių santykių instituto profesore dr. Natalija Arlauskaite, Švedijos kino kritike, režisiere, Švedijos kino instituto atstove Jannike Åhlund, Latvijos nacionalinio kino centro direktore Dita Rietuma, prancūzų animacijos prodiusere ir distributore Luce Grosjean pirmąkart viešai aptarti tyrimo klausimai. Diskusiją vedė tyrimo iniciatorė, kino istorikė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė. Siūlome paskaityti diskusijos fragmentą.
L.Kaminskaitė-Jančorienė: Reaguojant į lietuviškąsias aktualijas, noriu prisiminti prieš savaitę publikuotą atvirą, 600 Švedijos moterų aktorių pasirašytą laišką, kur kreipiamasi į šalies kino ir teatro industrijas dėl nesugebėjimo apsaugoti moteris nuo seksualinės prievartos. Kaip reagavo visuomenė ir žiniasklaida? Lietuvoje reakcija į dviejų jaunų menininkių viešą pareiškimą sukėlė dviprasmiškus jausmus: vieni gynė aukas, kiti – jas kaltino ir užstojo režisierių.
J.Åhlund: Viskas prasidėjo kine ir teatre, tačiau reiškinys sulaukė didelio susidomėjimo iš žiniasklaidos bei plinta visuomenėje. Šiuo metu panašų manifestą jau pasirašė dainininkės, teisininkės bei Norvegijos aktorės. Tai nereiškia, jog visos jos patyrė seksualinį smurtą, tai yra moterų reakcija prieš netinkamas darbo sąlygas. Svarbiausia, jog kino produkcijos kompanijos, Švedijos filmų institutas, teatrai ir kitos institucijos buvo priversti pripažinti problemą ir jos mastą. Tai yra laimėjimas, skatinantis diskutuoti ir gerinti darbo sąlygas. Visa tai kaip ir #metoo pavyzdys kelia visuomenės sąmoningumą.
L.Kaminskaitė-Jančorienė: Kaip galime apie tai kalbėti tarptautiniu ir vietiniu mastu. Ar Lietuvoje galima kalbėti apie kylančią, o gal tik atvilnijančią feminizmo bangą?
N.Arlauskaitė: Feminizmo idėjos nėra populiarios. Po Lietuvos kino industriją sukrėtusio vadinamojo „skandalo“ buvo išreikšta individuali parama priekabiavimo aukoms. Vis dėto institucijos, išskyrus Kultūros ministeriją, neprisiėmė jokios pozicijos. Manau, kad tokio elgesio pasmerkimas instituciniu lygmeniu būtų veiksminga pradžia, galinti paskatinti pokyčius kino industrijoje.
Antra vertus, kino laukas nėra išskirtinis – problema platesnė. Ji gali būti mažinama tik pasitelkus edukaciją. Lietuvai skubiai reikia į ilgalaikę perspektyvą orientuotos mokymo sistemos. Švietimas turėtų prasidėti darželyje ir būti tęsiamas pradinėje ir pagrindinėje mokyklose.
Trečias dalykas, susijęs ir su pastaraisiais įvykiais, – tai senamadiškas mūsų požiūris į kūrėją. Vis dar kalbame apie „kūrėją-genijų“, kuriam viskas atleistina, nes rūpi tik meninė išraiška. Turiu omenyje ne konkretų žmogų, bet šiuo atveju naudojamą didelį lytinį krūvį turintį žodyną. Pirmiausia, turi pasikeisti mūsų žodynas, naudojamas viešai kalbant apie tokias problemas. Tuomet pasikeis ir požiūris.
L.Kaminskaitė-Jančorienė: Manau, mūsų problema – nenoras kalbėti. Nes tema sudėtinga, o žmonės bijo viešumos, patiria socialinį spaudimą. Dita, ar Latvijoje irgi vyksta panašūs debatai, ar kalbama apie moterų padėtį kino industrijoje?
D.Rietuma: Gal šis terminas nemėgstamas, tačiau ir Lietuva, ir Latvija – posovietinės šalys. Tad net ir praėjus daugeliui metų po nepriklausomybės atkūrimo mums nepatogu kalbėtis lyties ir lytiškumo klausimais. Latvių kino industrija nuobodi: nėra nei skandalų, nei į lytiškumą orientuotų diskusijų. Nors visi žino, kad stiprios moterys valdo, jos tokios užsiėmusios, jog neturi laiko ir galių įsitraukti į debatus. Gal įtakos turi ir žinomos režisierės, Lailos Pakalninos, mintis, jog „svarbu ne lytis, o talentas“.
J.Åhlund: Žinoma, talentas yra svarbiau nei lytis. Tačiau realybėje tai yra utopija. Net įvedus kvotas ir pasiekus vienodą moterų ir vyrų skaičių kino industrijoje problemos neišsprendžiame, nes, tik nustojame apie tai kalbėti, ir vėl skaičiai ima mažėti moterų nenaudai. Todėl ir reikia dirbti dėl lyčių lygybės, kurios taip trūksta, kad galėtų skleistis visi talentai. Būtent tuo pastaruosius penkerius metus ir užsiima Švedijos kino institutas.
Yra daug išankstinių nusistatymų prieš moteris kino industrijoje. Tyrimai parodė, jog vyrai kino industrijoje dažniausiai pasirenkami dėl potencialo, o moterys dėl patirties. Be to, dominuoja nuomonė, kad talentingų filmų kūrėjų moterų, galinčių varžytis su vyrais, yra nedaug. Tačiau apdovanojimai rodo ką kita: 2010–2015 m. net 54 proc. Švedijos kino apdovanojimų laimėjo moterys kūrėjos, 2015–2016 m. jos taip pat laimėjo vidutiniškai 52,1 proc. tarptautinių apdovanojimų. Be to, nuo 2000 m. moterų kino industrijoje padaugėjo kone dvigubai: režisierių – nuo 20 iki 49 proc., scenarisčių – nuo 28 iki 44 proc., prodiuserių – nuo 27 iki 54 proc.
L.Kaminskaitė-Jančorienė: Norėčiau kreiptis į praktikes, dirbančias kino industrijoje. Luce, kokia situacija Prancūzijoje?
L.Grosjean: Kol nepradėjau dirbti, nelaikiau savęs feministe. Studijuodama maniau, kad turėsiu tokias pat galimybes. Deja, įsidarbinusi susidūriau su kitokia tikrove – žinau, kaip sunku merginai gauti vadovaujamą darbą kine. Be to, didžioji dalis ilgametražių animacinių filmų režisierių – vyrai. Nors kai pažiūri į animacijos mokyklą, vyrų ir moterų yra po lygiai. Tada pagalvojau: čia kažkas ne taip...
Todėl ir prisijungiau prie „Les femmes s’anniment“ – ne pelno siekiančios organizacijos, kovojančios už lygias moterų teises Prancūzijos animacijos industrijoje. O kartu įgijau daugiau patirties prodiusavime. Nuo 2014 m. įkūriau savo prodiuserinę organizaciją, stengiuosi dirbti su moterimis, laikau tai būdu kovoti su nelygybe industrijoje.
L.Kaminskaitė-Jančorienė: Ar galėtume Lietuvoje turėti analogišką organizaciją? Kokia mūsų moterų kūrėjų patirtis?
E.Vertelytė: Neformaliai mes esame savotiška jaunosios kartos filmų kūrėjų seserija, nes remiame viena kitą. Kurdama projektą visuomet galvoju apie kartu galinčią dirbti režisierę ar scenografę. Vis dėlto sąmoningumas lygybės klausimais turėtų būti palaikomas ir instituciniu lygmeniu.
D.Vildžiūnaitė: Manau, Lietuvos kino industrijoje 99 proc. prodiuserių – moterys. Tad iš vienos pusės negalime skųstis. Vaizdas pasikeičia, palyginti su tarptautine rinka. Pirmiausia, užkliūva skirtingas vyrų ir moterų prodiuserių vertinimas, kai tas pačias kompetencijas demonstruojantis vyras kvalifikuojamas kaip pasitikintis savimi lyderis, o moteris – kaip konkurencinga ir valdinga kalė. Kitoje situacijoje paskutinis iš vakarėlio išėjęs prodiuseris bus tikras šaunuolis, su kuriuo smagu linksmintis, o į prodiuserę bus žiūrima įtariai. Kita vertus, dvigubi standartai taikomi ir su šeima susijusiais klausimais. Tėvystės atostogų išėjęs vyras visuomet heroizuojamas. Galiausiai, jau minėti kaltinimai Š.Bartui.
Taigi problemų su lyčių lygybe kino industrijoje yra. Ir čia reikėtų permąstyti visą sistemą: mokykloje vaikai mokomi paklusti, bet ne pasakyti „ne“. Kai išugdomi paklusnieji, kas išdrįs pasakyti ne. Net ir kino industrijos (daugiausia dirbu su dokumentika) seminaruose, kur mokoma pristatyti projektus, nuolat pabrėžiama, kad jeigu turintis didesnę galią ir autoritetą tave kritikuoja, reikia neprieštarauti, sutikti su kritika.
E.Vertelytė: Dirbti režisiere televizijoje pradėjau būdama jauna, maždaug 22 m. Vyriškoje komandoje nuolatos susidurdavau su galios ir autoriteto iššūkiais. Nesyk kolegos vyrai neklausė mano nurodymų. Kartą operatorius tiesiog atsisakė filmuoti tai, ką sakau. Dažnai vyrams aktoriams taip pat labiau rūpėjo, kaip jie patys mato personažą, bet ne mano kaip režisierės vizija. Ginčytis buvo sunku – jie jautėsi geriau už mane žiną, kaip viskas turi būti.
Su nelygybe esu susidūrusi ir instituciniu lygmeniu. Ketinau prašyti lėšų filmui, ilgai ruošiausi šiam projektui. Filmo projektą svarstanti komisija (joje dominavo vyrai) atsisakymą finansuoti motyvavo tuo, jog pasirinkau pernelyg man, jaunai moteriai, komplikuotą istoriją. Pasak jų, jei būčiau pasirinkusi jautrią, mergaitišką temą, paramą būčiau gavusi, tačiau politinius, socialinius klausimus keliantis pasakojimas jiems pasirodė būsiantis man per sudėtingas. Bandžiau įrodyti, jog galėsime sukurti tokį filmą, juk turime gerą komandą. Buvo atsakyta, kad tai man nepadės. Liūdna, kad visuomenėje yra ribotas skaičius temų, kurių gali imtis moteris, ir tai apibrėžia institucijos.
Visą diskusiją kviečiame peržiūrėti čia.
Projektą „Moterys kino industrijoje“ įgyvendina Medijų edukacijos ir tyrimo centras VšĮ „Meno avilys“ kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių institutu, Lietuvos žmogaus teisių centru, Lietuvos kino centru. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.
