Pirmadienio vakarą kino teatre „Skalvija“ po filmo peržiūros buvo surengta diskusija „Kino cenzūra Lietuvoje?“, kurios metu bandyta atsakyti į klausimą, kas yra propagandinis kinas, ar šiai kategorijai priskirtinas „Šaltasis tango“ ir kaip turėtume vertinti šį kūrinį. Diskusijoje dalyvavo kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė bei Seimo narė, konservatorė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Tiesa, vos pasibaigus filmo seansui, diskusijos moderatorė, „Skalvijos“ programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė paprašė pakelti rankas tuos, kurie mano, jog P.Čiuchrajaus filmas yra propagandinis. Nors salė buvo beveik pilna, pakilo vos vieno kito žiūrovo ranka.
Diskusiją pradėjusi L.Kaminskaitė-Jančorienė teigė, jog sąvokos – susitarimo dalykas, o komunikacijos mokslas šiuo atveju taip pat nesuteikia vienareikšmių atsakymų, nes propagandos sąvoka kito: „Propagandos sąvoka dažniausiai buvo apibrėžiama priklausomai nuo to, kaip žiūrėta auditoriją.“
„Aš asmeniškai remiuosi sąvokom, pateiktom komunikacijos mokslininkų, man pačiai priimtina Richardo Tayloro [pozicija], kuris tyrinėjo nacistinę ir sovietinę propagandą. Ir, jo manymu, propaganda yra sąmoninga intencija manipuliuoti, noras įdiegti didžiajai visuomenės daliai vieną neginčijamą tiesą. Tuo ir skiriasi propaganda nuo edukavimo, švietimo proceso, kuomet auditorijai galima pasirinkti iš aibės siužetų ar tam tikrų strategijų, nediegiant, primygtinai neperšant tiesos“, – teigė ji.
Pasak jos, šiandien Lietuvoje mes pradėjome taip visko bijoti, jog net kino platintojai, baimindamiesi galimos žiūrovų reakcijos, imasi savicenzūros: „Šiuo metu matome vis daugiau grėsmių ten, kur jų nėra. Ta mūsų begalinė baimė kartais tampa pavojinga <...> Turėtume būti atviri, demokratiški įvairioms formoms, naratyvams.“
Pasak Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, filmas jai paliko painiavos įspūdį: „Tam tikri akcentai iš tam tikrų herojų perspektyvos sudaro neaiškumo vaizdą. Jei vertinčiau jį kaip istorinį filmą iš vartotojo perspektyvos, ar jis prideda žinių istorine prasme? Nežinau“, – sakė R.Morkūnaitė-Mikulėnienė ir pridūrė, jog nors keli jos partijos nariai pasisakė už griežtesnę filmų priežiūra Lietuvoje, ji tokios pozicijos nepalaiko.
„Cenzūra nėra kelias. Mes nusiristumėm į kraupius laikus, kur buvo viena tiesa ir viena teisybė“, – teigė Seimo narė.
Diskusijoje žodį tarė ir rašytojas Markas Zingeris, teigęs, jog klausimas, ar filmas propagandinis, ar ne, yra nelyg grįžimas į Stalino laikus: „Propaganda užsiima schemomis, schemų čia nėra. Nors šio filmo silpnybė yra ta, jog tai tipiško liberalaus Maskvos inteligento požiūris į tai, kas vyko Baltijos šalyse. Jis naudojasi tam tikrais stereotipais, kurie išsilavinusios visuomenės laikomi atgyvenusiais.“
M.Zingeris taip pat pridūrė, jog užhipnotizuoti žiūrovą nori visi – ir propagandistai, ir menininkai. Menininkai gal net labiau, nes propagandistai dirba už pinigus, o menininkai dirba ir be pinigų.
L.Kaminskaitės-Jančorienės teigimu, „Šaltasis tango“ yra svarbus filmas atminties politikos kontekste Rusijoje, nes jame kalbama apie tai, kas lig šiol buvo neišsakyta: „Manau, režisieriai, kurie imasi istorinių temų, yra patys nelaimingiausi, ypač kai kalbam apie XX a. istoriją, kur susiduria kolektyvinės, asmeninės patirtys, o tuo pačiu metu ir traumos. <...> Filmai kuriami tam, kad būtų trauminė įveika. Šiuo atveju, šis filmas, jei žiūrėtume iš Rusijos auditorijos perspektyvos, yra rusų auditorijos trauminė įveika – kad buvo Baltijos šalių okupacija, Holokaustas, antisemitinės kampanijos.“
Pasak jos, intencija parodyti skirtingas konflikto puses liudija siekį suasmeninti istorinę patirtį.
Į pokalbį įsijungusi VU TSPMI profesorė Natalija Arlauskaitė pabrėžė, jog ydinga analizuoti, ar filmas propagandinis, ar ne, nes propaganda veikia ne paskiro teksto plotmėje. Ji taip pat atkreipė dėmesį, jog pastaruoju metu gausu filmų, kuriuose vykdoma savotiška kančios distribucija.
„Štai visi patenka į mėsmalę, visi kažkokiu būdu yra nukentėję. <...> Tai nereiškia, kad filmai, kuriuose vykdomas kaltės paskirstymas, yra savaime kažkuo geresni. Jie nėra geresni, jie yra tam tikras būdas ir, galbūt, laikmečio simptomas, [rodantis], kaip yra kalbama apie istoriją, kaip norima kalbėti apie sunkią patirtį. Ir vienas iš būdų kalbėti apie problemišką patirtį yra bandyti pamatyti visų skausmą. Šis filmas toks“, – sakė N.Arlauskaitė.
Vis tik salėje atsirado žmonių, maniusių, jog „Šaltąjį tango“ galima laikyti propagandiniu filmu. Vienas pasisakęs žiūrovas teigė, jog filme sąmoningai maišoma tiesa ir melas: „Pabaigos titruose rašoma, kad „išlaisvinant Pabaltijo valstybes“ žuvo daugiau kaip 100 000 rusų karių. Bet jos buvo ne išlaisvintos, o okupuotos, per tą prizmę ir reikia žiūrėti.“
Pasak žiūrovo, partizaninis karas filme taip pat parodytas nelyg vienų lietuvių žudynės su kitais, o vokiečių okupacija vaizduojama kur kas baisiau nei sovietų.
L.Kaminskaitės-Jančorienės teigimu, Lietuvoje labai trūksta kino, audiovizualinių medijų edukacijos: „Reikia ne drausti, o skaityti, domėtis, dalintis tuo su kitais.“ Jai antrino ir R.Morkūnaitė-Mikulėnienė, teigusi, jog žiūrovai turi išlikti budrūs, o tam edukacija yra ypač svarbi.
