Iki 1992 metų Lietuvos kino teatruose dominavo Rytų kultūra: kalnai saulėgrąžų lukštų po seanso kino salėje buvo įprastas vaizdas. Tad, ar derėtų skleisti maisto kvapus bei pašalinius garsus žiūrint filmus bendroje erdvėje? Ir kokį užkandžių derinį šiandien renkasi į kino sales sugužėję lietuviai?
Etiketo žinovas Giedrius Drukteinis įsitikinęs, kad ne tik filmas turi būti geras. Anot pašnekovo, norint patirti malonumą kine, būtina ir puiki kompanija, ir patogus krėslas, ir geras maistas. Jis priminė, kad šeštajame dešimtmetyje kino salėse buvo rūkoma ir niekas į tai kreivai nežiūrėdavo. Kvapas neerzindavo, o šalutinio poveikio tuo metu dar niekas nežinojo. Tai buvo tiesiog neatsiejama gyvenimo dalis, kurią visi toleruodavo, netgi nėščiosios.
Aleksandras Pogrebnojus: Būtų gerai, kad prieš seansus nesugalvotų prekiauti kebabais – labai erzina kvapas.
G. Drukteinis teigia, kad aplinkinių nepasitenkinimas pašaliniais garsais ir kvapais kyla dėl to, kad žmonės dažnai nejaučia ribų. Pasak etiketo žinovo, saiko neturėjimas – vienas iš žmogiškųjų instinktų. Taigi, svarbu, kad žmogus bet kurioje gyvenimo situacijoje jaustų ribas.
Panašios nuomonės laikosi dizaineris bei kinomanas Aleksandras Pogrebnojus: „Būtų gerai, kad prieš seansus nesugalvotų prekiauti kebabais – labai erzina kvapas. Apskritai nesu prieš užkandžiavimą kine, tačiau čepsėti irgi reikia mokėti – juk čepsėti galima ir elegantiškai. Manau, kad kuo filmas mažiau komercinis, tuo mažiau turėtų būti ir pašalinių garsų bei kvapų.“
Vilniaus Senamiestyje įsikūrusio kino teatro „Pasaka“ edukacinių projektų koordinatorė Guoda Ungulaitytė pasakojo, kad jų kino teatre užkandžiauti nėra draudžiama, tačiau maisto į salę galima įsinešti saikingą porciją: „Mūsų kino teatro žiūrovai itin pamėgo iki tol lietuviams gan neįprastą vyno ir įvairių užkandžių derinį. Jei anksčiau lietuviai drovėdavosi į salę įsinešti vyno taurę, arbatos puodelį ar sūrio riekelę, tai šiandien užkandžiavimas tapo jau nepamainoma filmo žiūrėjimo dalimi“.
Pasak G. Ungulaitytės, šią vasarą kino gerbėjai buvo maloniai nustebinti dar vienu netikėtu deriniu – ledais ir kinu po žvaigždėmis: „Šiais metais kino po atviru dangumi repertuare ypač daug klasikinių, kelias dešimtis skaičiuojančių filmų, tad ir ledai pasirinkti neatsitiktinai – ypač vyresniajai kartai nostalgiją kelianti „Klasika“. Kadangi dėl bendros tvarkos ledai gali būti valgomi tik atviroje erdvėje, vaišinti kino ir ledų desertu pasirinkome vasarą.“
Apie užkandžiavimo tendencijas kine papasakojo ir „Multikino“ rinkodaros vadovas Raimundas Bilinskas. Paprašytas suskirstyti žiūrovų užkandžiavimo įpročius pagal amžių bei socialinį statusą, jis teigė, kad į kino salę einančios šeimos dažniausiai renkasi tai, ką labiausiai mėgsta vaikai – spragintus kukurūzus, gaiviuosius gėrimus, jaunimas – užkandžius su tako paplotėliais, alų, sidrą, o vyresnė publika vaišinasi pyragais, geria kavą, brendį.
Kino ir maisto derinys, atrodo, tapo vieniu. Svarbiausia, kad jis teiktų tik malonumą, o iš kino salės išėjęs kinomanas galėtų garsiai pasakyti: „Kultūringas kinas – maistas sielai“. Bėgant laikui kino žiūrėjimo kultūra įgauna vis naujesnių ir įdomesnių formų. Gal vieną dieną filmą žiūrėsime projektuojamą ant mėnulio ir elegantiškai valgysime dar nė neišrastą užkandį?
