Filmo centre – skirtingų kartų aktoriai Juozas Budraitis, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis ir Lukas Malinauskas, kine suvaidinę savo pačių mirtį arba įkūniję artimųjų netekusius personažus.
Leisdamas su jais laiką jų kasdienybėje, režisierius ieško atsakymų į klausimus, ar vaidinama personažo mirtis gali padėti prisijaukinti savo paties mirtingumą ir įveikti jos baimę? O gal gyvenimas scenoje ir tikrovėje – nesusiekiantys indai?
Klišėmis paverstos meilė ir mirtis
– Esate ne tik kino režisierius, bet, visų pirma, kino teoretikas, savo darbuose nagrinėjantis įvairias su kinu susijusias filosofines bei estetines problemas. Neabejotinai vienas didžiųjų klausimų, kaip gyvenime, taip ir kine, yra mirties klausimas. Tad įdomu, kaip jūs, visų pirma, kaip žiūrovas, matote šią temą kine?
– Mirties, kaip ir meilės tema yra universali, tad natūraliai visam mene, taip pat ir kine, jos yra bene vienos svarbiausių ir nuolatos atkartojamų. Šia prasme Giedriaus Kuprevičiaus roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ labai aiškiai iliustruoja šiuos esminius komponentus. Kiekvienas mūsų anksčiau ar vėliau savo gyvenime su tuo susiduriame. Ir tai yra labai asmeniška – štai kodėl kiekvienas turime ir savo įsivaizdavimą, kaip tai gali ar turi atrodyti.
Meilė ir mirtis kine, o ir apskritai mene, labai lengvai tampa klišėmis ir apauga įvairiais stereotipais.
Pamenu, vienoje režisieriaus Igno Jonyno filmo „Lošėjas“ recenzijoje buvo rašoma, kad režisierius peržengė ribas, rodydamas vaikų ligą. Anot recenzento, tai yra tabu tema, apie kurią kalbėti nevalia. Tačiau aš šiuo atveju visiškai nesutinku: negali būti draudžiamų temų. Ir mirtis taip pat negali būti tabu. Esminis klausimas, kaip apie tai kalbama.
Mano supratimu, problema yra ta, jog universalūs dalykai dažniausiai yra nuvalkiojami ir išeksploatuojami įvairiausiomis formomis. Meilė ir mirtis kine, o ir apskritai mene, labai lengvai tampa klišėmis ir apauga įvairiais stereotipais. Būtent tai įvardyčiau kaip tam tikrą pavojaus zoną.
– Ar kalbate apie trilerius bei karines dramas, kur mirtis visada yra masinė, o režisieriai bei operatoriai, rodos, mėgaujasi, kuris išlies daugiau kraujo? Tokie vaizdai emociškai atbukina žiūrovą?
– Keliuose savo knygos „Apokalipsė kine“ skyriuose nagrinėju komercinius filmus, o kituose – autorinius, tarp kurių yra tokių režisierių kaip Ingmaras Bergmanas, Akiro Kurosavos, Andrejaus Tarkovskio, Larso von Triero bei kitų darbai.
Pamenu, filosofė Jūratė Baranova, su kuria bendravau įvairiuose kino edukacijos vaikams bei mokytojams projektuose, kartą su didele nuostaba man pasakė: „Kaip tu gali žiūrėti tuos komercinius filmus, juk ten tiek daug mirčių.“ Mane tai labai nustebino: fiktyvias, estetizuotas mirtis ji priėmė už gryną pinigą ir tai ją labai stipriai jaudino.
Kur kas didesnę žalą daro filmai, kuriuose mirties vaizdiniu manipuliuojama siekiant sužadinti žiūrovo emocijas.
Vis dėlto, mano supratimu, pavojingiausia yra ne tos masinės mirtys. Kur kas didesnę žalą daro filmai, kuriuose mirties vaizdiniu manipuliuojama siekiant sužadinti žiūrovo emocijas, pavyzdžiui, nužudant vieną iš filmo herojų ir ne taip svarbu, ar tai būtų vyras, moteris ar vaikas.
Žinoma, nesakau, kad mirties kine negali būti: ji yra natūrali mūsų gyvenimo dalis, todėl kūryboje taip pat neišvengiama. Tačiau kai ji imama naudoti visiškai nemotyvuotai nei dramaturgijos, nei siužeto prasme, o vien siekiant didesnio efekto ir žiūrovų ašarų, tai jau tampa pigiu triuku ir žiūrovo apgaudinėjimu. Šitaip pati tema yra devalvuojama ir praranda savo rimtumą.
Iš kasdienybės išstumta mirtis
– Dažnas šių laikų mąstytojas pastebi, kad mirtį esame tartum išstūmę iš savo gyvenimų – viešas gedėjimas yra tapęs kažkuo nepadoriu, atsisveikinimo su mirusiuoju laikas sutrumpėjęs iki minimumo. Tuo tarpu kine arba žiniasklaidoje, šios temos yra be galo patrauklios ir sulaukia didžiulio dėmesio. Kaip galėtume tai paaiškinti?
– Britų sociologas Anthony Giddensas teigė, kad vėlyvojoje modernybėje žmogaus gyvenimas iš principo yra saugus, o tokie dalykai, kaip mirtis, nusikalstamumas, beprotybė, gamtiniai kataklizmai ir seksualumas yra panaikinti iš jo kasdienybės. Vis dėlto, tai niekur nedingsta ir į gyvenimą sugrįžta per įvairias medijas – kiną, literatūrą ar žiniasklaidą.
Prieš kelis šimtus metų viename iš pirmųjų leidžiamų laikraščių buvo parašyta, kad kitas numeris pasirodys po trijų mėnesių, bet jei bus įvykių, tuomet ir anksčiau. Tai, žinoma, senosios mąstysenos pavyzdys: pirma turi kažkas įvykti, o tada tai bus aprašyta.
Kai miršta man artimi žmonės ar pažįstami, aš jaučiu tam tikrą įsipareigojimą apie tai paskelbti savo socialinėje paskyroje. Tokiu būdu, tartum išreiškiu pagarbą tam žmogui.
Mūsų laikais šis santykis yra apsivertęs, o neretai įvykiai specialiai provokuojami: užtenka pasižiūrėti socialinius tinklus, kur tekstai tampa žaižaruojančiais įvykiais ir įplieskia aštrius konfliktus.
Viešas gedėjimas taip pat dažnai yra perkeliamas į socialinius tinklus. Tiesa, man pačiam šis reiškinys nėra atstumiantis ir jokiu būdu jo nestigmatizuočiau. Pavyzdžiui, kai miršta man artimi žmonės ar pažįstami, aš jaučiu tam tikrą įsipareigojimą apie tai paskelbti savo socialinėje paskyroje. Tokiu būdu, tartum išreiškiu pagarbą tam žmogui, o kartu ir savo moralinį įsipareigojimą jam ar jai.
Pamenu, kai mirė Leonidas Donskis, daug kas pradėjo kelti nuotraukas, kuriose jie buvo įsiamžinę su šiuo filosofu. Ir man tai atrodo visiškai normalu, nors, neabejotinai, kažkam tai yra būdas susikrauti tam tikrą socialinį kapitalą. Tačiau iš principo šitokia gedėjimo forma man yra priimtina, žinoma, kol neperžengia tam tikrų padorumo ribų.
Kaip aktoriai mokosi mirti?
– Papasakokite, kaip gimė naujausio jūsų filmo „Gyvenimas po mirties“ idėja, kuriame kalbatės su aktoriais, kine arba spektaklyje suvaidinusiais savo personažų mirtį.
– Mano knygoje „Apokalipsė kine“ yra skyrius „Kinas, kaip mokymasis mirti“, kuriame mirties temą nagrinėjau iš režisierių perspektyvos. Po kurio laiko man atėjo mintis padaryti filmą apie tai, kaip mirties tema atrodo iš aktorių perspektyvos. Tai vyko maždaug prieš dešimtmetį.
Tuomet mano dėmesio centre buvo atsidūręs filmas „Lošėjas“ – pats filmavau jo filmavimo procesą ir galvojau, kad tai galėčiau panaudoti edukacijai. Nors šio sumanymo neįgyvendinau, tačiau pačios temos neapleidau ir mintis tai pratęsti vis sugrįždavo.
Viena iš šį filmą įkvėpusių patirčių buvo mano paties liga, ištikusi maždaug prieš dešimt metų.
Asmeniškai mirtis mane visada jaudino: jau vaikystėje apie savo paties mirtį daug galvojau. Tuo tarpu viena iš šį filmą įkvėpusių patirčių buvo mano paties liga, ištikusi maždaug prieš dešimt metų. Nors tai nebuvo diagnozė, nuo kurios iškart žmogus miršta, tačiau tuomet mirtis nuo jos buvo gan reali.
Pamenu situaciją, kai išėjęs į gatvę, prasilenkiau su vyresnio amžiaus turistų grupe – tiems žmonėms buvo maždaug po septyniasdešimt metų ir aš staiga pajutau, kad, tikėtina, jų amžiaus niekada nesulauksiu. Tame nebuvo jokio dramatizmo.
Tiksliausiai tai būtų įvardyti mirties artumo jausmu. Ir tai tikrai nebuvo kažkas svetima ar nerealaus: daugelis yra tai patyrę bei išgyvenę savo artimojo mirties akivaizdoje. Šitaip suvokiau, kad apie tai būtina kalbėti ir rasti būdų, kaip šią temą atskleisti kine.
– Kuo aktoriaus profesija čia yra išskirtinė? Juk net ir jie, gebantys persikūnyti į įvairių personažų emocijas, negali suvaidinti savo pačių mirties, nes, iš esmės, tai yra vienkartinis patyrimas.
– Yra daugybė profesijų, kurios savo veikloje niekada nesusiduria su mirtimi. Tačiau esama ir tokių, kur tai neatsiejama jų darbo dalis. Viena tokių – aktoriai. Vienokia ar kitokia forma – emociškai, intelektualiai bei savo pačių vaidyba – šie žmonės yra priversti suvaidinti mirtį. Maža to, turi kitus įtikinti savo pačių personažų mirties realumu arba menamu gedėjimu dėl savo artimojo netekties.
Įdomu tai, kad tarp aktorių nėra vienos dominuojančios nuostatos, kaip elgtis šiuo atveju. Vieniems tai tiesiog technikos klausimas ir jie be jokių problemų vaidina šitokias scenas ir į jokias gilias analizes nelenda.
Aktorių santykis su mirtimi yra labai dviprasmiškas. Viena vertus, pagal scenarijų kaip personažai jie turi mirti, tačiau, kita vertus, jie žaidžia mirtį ir patys tai supranta.
Vis dėlto, su mirtimi yra susiję daugybė prietarų ir jie taip pat yra dalis aktorių profesijos. Tarkime, yra tokių, kurie atsisako vaidinti savo personažo mirtį ir į karstą jokiu būdu negula – tai, jų manymu, gali prišaukti staigią jų pačių mirtį.
Išties aktorių santykis su mirtimi yra labai dviprasmiškas. Viena vertus, pagal scenarijų kaip personažai jie turi mirti, tačiau, kita vertus, jie žaidžia mirtį ir patys tai supranta. Viskas mene yra menama, gal todėl kai kada net kyla klausimas, ar tokie dalykai nėra šventvagiška.
Mirties artumą scenoje ar kino aikštelėje aktorius gali ramiai imituoti tol, kol to jam neprimena pats gyvenimas.
Tačiau vaidybos klausimas ir lieka tik profesijos dalimi, jei aktoriaus arba jo artimųjų gyvenime viskas yra gerai ir visi sveiki bei laimingi.
Tarkime, viena filmo herojų, aktorė Rasa Samuolytė ilgus metus spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ vaidino mirštančią Džuljetą ir tai normalu – toks jos darbas. Bet viskas staiga pasikeistų, jei tuo metu ligos ar mirties patale gulėtų aktorei brangus žmogus – tuomet jos pačios mirties vaidyba būtų gerokai sudėtingesnė.
Tad mirties artumą scenoje ar kino aikštelėje aktorius gali ramiai imituoti tol, kol to jam neprimena pats gyvenimas. Viskas tampa gerokai sudėtingiau, kai tikrovės patirtys persipina su sceniniais įvykiais.
Dėmesys mirčiai ir jautrumas gyvenimui
– Tačiau susidaro įspūdis, kad filme jūs bandote ne tik suprasti, ar įsijautimas į mirties situaciją vaidmenyje gali aktoriui padėti susigyventi su savo paties mirtingumu, bet kartu ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Iš esmės tai nėra filmas apie mirtį, o labiau apie gyvenimą?
– Taip, tai yra filmas apie gyvenimą, o ne apie mirtį. Na, o jei tiksliau – apie gyvenimą mirties artumoje. Pastanga būti dėmesingam mirčiai, suteikia jautrumą gyvenimui. Mane patį liga išmokė daugiau dėmesio skirti reikšmingesniems dalykams, mažiau sukti galvą dėl menkniekių ir nepaskęsti smulkmenose.
Būtent todėl filme man buvo svarbu ne tiek multiplikuoti mirties vaizdinius, kiek skirti dėmesį aktorių kasdienybei, jų santykiams su artimaisiais ir pomėgiams. Žvelgiant iš šios perspektyvos galima „pamatuoti“ mirties artumą arba jos tolumą. Juk realiai, ji niekur nedingsta – tarp scenos ir gyvenimo nėra labai didelės takoskyros.
– Kodėl savo herojais pasirinkote būtent šiuos keturis skirtingų kartų aktorius – Juozą Budraitį, Rasą Samuolytę, Dainių Gavenonį ir Luką Malinauską?
– Kai prieš dešimt metų kilo šio filmo idėja, maniau, kad pagrindinis mano herojus bus aktorius Vytas Kaniušonis, o atspirties taškas – filmas „Lošėjas“, kurio pagrindinė tema kaip tik ir yra susijusi su mirtimi.
Tačiau dabar man buvo įdomu mirties temą parodyti iš keturių skirtingų perspektyvų – vyriausios kartos aktoriaus J.Budraičio, viduriniosios – R.Samuolytės ir D.Gavenonio bei jaunosios – L.Malinausko.
Dainiaus personažą scenoje aš pats jau esu nužudęs. Tai nutiko filme „Izaokas“, kurio vienu iš scenarijaus autorių esu.
Dramaturgiškai taip susidėliojo, kad pirmajame plane yra Rasos ir Dainiaus duetas, kurie ne tik dažnai kartu būna scenoje, tačiau yra ir šeima gyvenime. Judviejų pasirinkimas man asmeniškai svarbus ir todėl, kad esame panašaus amžiaus, tad mūsų patirtys iš dalies yra panašios.
Yra dar viena priežastis: Dainiaus personažą scenoje aš pats jau esu nužudęs. Tai nutiko filme „Izaokas“, kurio vienu iš scenarijaus autorių esu. Būtent Dainius šiame filme suvaidina Gutauską, mirštantį vonioje. Tad, galima sakyti, prie šio personažo mirties esu prikišęs nagus.
Maža to, Dainiaus nereikėjo ilgai įkalbinėti filmuotis– mes labai panašiai žiūrime į pasaulį, tad tam tikra prasme filme jis yra mano alter ego.
Melancholiškosios pandemijos pamokos
– Kodėl pačioje filmo pabaigoje jums buvo svarbu parodyti pandemijos laikotarpį? Ką tai atskleidžia apie mirties neišvengiamumą ar universalumą?
– Pandemija gerokai pakoregavo visą filmo struktūrą ir ypač jo finalą. Pirminė idėja buvo su gerokai didesne doze juoko bei eksperimentais – filmo pabaigoje V.Kaniušonis turėjo „mirti“ taip, kaip filmo „Lošėjas“ gale miršta jo personažas.
Dabartiniame filmo variante buvau sugalvojęs padaryti tą patį, tiesa, ne su visais aktoriais, bet tik su Dainiumi. Mano idėja buvo atkartoti sceną iš filmo „Izaokas“, kurioje Dainius guli miręs vonioje. Žodžiu, suvaidinti mirtį dar sykį ir peržengti siaurą ribą tarp vaidybos ir tikrovės.
Mes visi ėmėme gyventi totalioje nežinioje, neretai ir baimėje dėl gresiančios mirties.
Visa tai buvome suplanavę, sutarę finalinę sceną nufilmuoti Nacionaliniame dramos teatre. Tačiau tuomet prasidėjo pandemija: Dainius su Rasa įstrigo užsienyje, Juozas užsidarė namuose, Luko koncertinė veikla nutrūko. Viskas sustojo ir apmirė. Mes visi ėmėme gyventi totalioje nežinioje, neretai ir baimėje dėl gresiančios mirties. Daugelis paniro į melancholijos būseną ir būtent tai man pasirodė labai svarbu.
Filme Rasa labai tiksliai įvardija, koks baisus dalykas yra būti atskirtai nuo savo vaiko – neatsitiktinai juk išsiskyrimas įvardijamas kaip „mažoji mirtis“. Tai buvo labai skausminga situacija, juolab, turint galvoje, kad niekas nežinojo, nei kada, nei kaip visa tai baigsis. Tad atmosferiškai pandemija labai stipriai pakeitė filmą ir vietoj planuoto chuliganizmo atsirado daugiau melancholijos ir statikos.
Tačiau tai buvo labai natūralu – situacijai bei aplinkybėms pasikeitus, pakito ir filmo vaizdas. Ir jei dabar daryčiau šį filmą, tikrai negalėčiau nepaisyti karo temos ir jo keliamo nerimo. Juk tai labai artimai koreliuoja su pačia filmo idėja – gyvenimu mirties artumoje.
Nors pandemijos situacija visus tartum sulygino ir padarė labiau pažeidžiamus, tačiau kartu sugrąžino ir prie pačios esmės – mirštame kiekvienas individualiai.
Žvelgiant iš egzistencialistinės perspektyvos svarbu ir tai, kad su kitais žmogus gali dalintis viskuo, išskyrus savo egzistencija – taip pat ir savo mirtimi. Tad nors pandemijos situacija visus tartum sulygino ir padarė labiau pažeidžiamus, tačiau kartu sugrąžino ir prie pačios esmės – mirštame kiekvienas individualiai. Ir net Rasa su Dainiumi, kurie gyvena kartu, dažnai vaidina toje pačioje scenoje, giliausia egzistencine prasme vis tiek yra atskirai.
– Man yra įsiminusi Gintaro Beresnevičiaus mintis, kad persikraustymas – tai mirties repeticija. Per savo istoriją žmonija ieškojo ir rado įvairių būdų, kaip prisijaukinti mirtį ir tam dažniausiai buvo pasitelkiama religija, įvairios dvasinės praktikos. O šiandien? Gal tokia forma galėtų tapti menas?
– Be jokios abejonės kalbant apie mirtį, sakralumo dimensija yra be galo svarbi. Filme ji atsispindi Rasos pasakojime, taip pat savaip ir Luko muzikinėje kūryboje. Būtent čia yra nužymėtos tam tikros trajektorijos, kurios man atrodė yra būtinos.
Na, o kalbant apie meną, kaip galimybę prisiliesti prie amžinųjų temų, su laiku man tai tampa vis svarbiau. Žvelgiant iš klasikinės filosofijos perspektyvos, egzistuoja idėjų pasaulis, tikrovė ir menas. Pastarasis – tai atspindžio atspindys. Atrodytų, kad tai tik teorinė įžvalga, bet žmonės dažnai meną priima kaip tam tikrą alternatyvą tikrovei, kur gali pailsėti nuo savo realybės, atsipalaiduoti ir pabūti bent šiek tiek kitaip.
Menas, o konkrečiau – kinas – tai tikrovės suvokimo būdas. Būtent per jį aš bandau suprasti save ir pasaulį.
Bet man menas, o konkrečiau – kinas – tai tikrovės suvokimo būdas. Būtent per jį aš bandau suprasti save ir pasaulį.
Prieš kelerius metus teko pabaigti filmą „Pavyzdingas elgesys“, kuriame kalbama apie iki gyvos galvos nuteistus asmenis. Čia apie kaltę ir sąžinę supratau gerokai daugiau, nei iš visų filosofinių teorijų.
Žinoma, apie mirtį taip pasakyti būtų gal kiek ir pernelyg pretenzinga. Tačiau šiuo metu manęs jau nebetenkina abstrakčios formulės, todėl didesnę prasmę jaučiu apie gyvenimą ir mirtį kalbėdamasis su aktoriais, kurie kasdien mokosi mirti scenoje. Na, o tarp scenos ir gyvenimo, kaip jau minėjau, riba nėra tokia didelė.
