Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2017 09 11

Dokumentinio filmo „Saulė leidžias rytuose“ kūrėjai siūlo dalyvauti mainuose

„Paprastas, neišpūstas, nesuvaidintas, religingo kaimo žmogaus gyvenimas. Tai yra tai, ko trūksta šiandien mumyse, trūksta vakaruose, trūksta rytuose“, – apie senelio dienoraštyje aprašytą kasdienybę, įkvėpusią filmui „Saulė leidžias rytuose“, sako Agnė Dovydaitytė.
„Saulė leidžias rytuose“ filmą įkvėpęs dienoraštis
„Saulė leidžias rytuose“ filmą įkvėpęs dienoraštis / Asmeninio archyvo nuotr.

Dokumentiniame filme atskleidžiamas visų metų laikų Lietuvos kraštovaizdžio grožis, įgarsintos dienoraščio citatos – visiems ir apie visus, tiki filmo kūrėja, tad dalyvauti mainuose dėl jo atsiradimo siūlo kiekvienam.

Papasakokite apie save. Kaip Jūsų gyvenime atsirado kinas?

– Aš gimiau ir užaugau Kėdainiuose. Nuo vaikystės svajojau būti žurnaliste, ir per stebuklą prieš trejus metus patekau į vieną geriausių Londono žurnalistikos mokyklų – City, University of London.

Asmeninio archyvo nuotr./Agnė Dovydaitytė
Asmeninio archyvo nuotr./Agnė Dovydaitytė

Buvau stropi moksleivė, bet kadangi dirbau žurnalistinį darbą dar prieš studijas, po kurio laiko mokslai tapo gana nuobodūs. Visi dalykai išmokti dirbant rajoniniame laikraštyje, buvo kartojami kalbant apie BBC, „The Guardian“, „The Telegraph“ ir kitus populiarius Anglijos leidinius ir televizijas.

Studijuodama specializavausi rytų Europos politikoje, buvau kelis kartus publikuota apie tai rašančiuose leidiniuose, dažnai buvau kviečiama į konferencijas, bendravau su apie tai nuolat rašančiais žmonėmis Edwardas Lucasas, Peteris Pomerancevas, tačiau ir tai greitai pasirodė nepakankamas iššūkis. Tuomet pradėjau mokytis savarankiškai to, ko universitetas nemokė – kino.

Susipažinus su savo dabartiniu partneriu Aleksandru Belinskiu atsivėrė visiškai naujas pasaulis, pradėjau mokytis visko nuo kamerų ir fotoaparatų technologijos iki senų sovietinių filmų, avangardinių filmų, eksperimentinio kino ir t.t. Aleksandras gimė rytų Ukrainoje, užaugo Vokietijoje, Anglijoje ir Šveicarijoje, ir visą gyvenimą domėjosi kinu, tad buvo puikus mokytojas. Jis tapo ir filmo režisieriumi.

Tuomet kilo mintis kurti filmą pačiai?

– Gyvenimas Londone buvo įdomus, bet be galo varginantis. Mokydamasi, beveik pilnu etatu dirbau barmene žymios Anglijos šefės Angela Hartnett restorane, kad save išsilaikyčiau. Darbas nebuvo sunkus ir labai įdomus, tačiau kartais tekdavo grįžti namo antrą valandą nakties, mokytis iki šešių ryto, devintą keltis į universitetą, o po jo tiesiai į darbą, tad tikrai neatostogavau. Šio filmo idėja pasirodė pačiu metu – kai reikėjo visiškos gyvenimo ramybės, tam tikra prasme, šis filmas ją tiesiog spinduliuoja.

Papasakokite plačiau apie filmą – žinome, kad Jus įkvėpė senelio dienoraštis…

– Filmas truks apie 80 minučių, jis filmuotas Lietuvoje, daug vietovių Kėdainių apylinkėse, ir bus pabaigtas kitų metų vasarą.

Asmeninio archyvo nuotr./Aleksandras Belinski
Asmeninio archyvo nuotr./Aleksandras Belinski

Taip, po senelio mirties buvau pasilikusi vieną iš jo dienoraščių, nors vargu ar tai galima pavadinti dienoraščiu. Tai buvo labiau kasdieniai užrašai paprasto kaimo žmogaus, su protarpiais prasiskverbiančiomis emocijoms. Tačiau dažniausiai jis rašė apie tai, kiek vagų tą dieną nuravėjo kolūkiuose, kaip jis ieško traktoriaus ar arklio žemei išdirbti, apie savo vaikus, kurių vienas pašaukiamas į kariuomenę...

Senelis buvo labai religingas ir eidavo į bažnyčią kelis kartus per savaitę, skaičiuodavo kiek žmonių lankosi, kiek moksleivių, kiek mokytojų... Juk tai buvo 1984 metai. Religinė laisvė tikrai nebuvo pačiame žydėjime, ir mokytojai nesilankydavo laidotuvėse, jei vienas jų kolegų būdavo pašarvotas „su bažnyčia“.

Tiesą pasakius, nieko ypatingo dienoraštyje neįvyksta – tai yra didžiausias jo grožis. Paprastas, neišpūstas, nesuvaidintas, religingo kaimo žmogaus gyvenimas. Tai yra tai, ko trūksta šiandien mumyse, trūksta vakaruose, trūksta rytuose. Šiandieninis žmogus per daug užimtas sau kelio į padanges „tiesimu“, per daug užimtas pamatyti jį supantį grožį, sekti gamtos ženklus, būti atsakingam prieš patį save. Apie tai šis filmas.

Tiesą pasakius, nieko ypatingo dienoraštyje neįvyksta – tai yra didžiausias jo grožis. Paprastas, neišpūstas, nesuvaidintas, religingo kaimo žmogaus gyvenimas.

Pasirinktos dienos iš dienoraščio bus skaitomos filme, kol žiūrovai stebės ilgus statinius šiandieninės Lietuvos vaizdus. Kur seniau plytėdavo dirbami laukai, šiandien nusitiesę elektros stulpai, gamyklos, stūkso apleisti kaminai, dvarai ir vienišos sodybos, kur jau seniai niekas nebegyvena. Filmas nekritikuoja nei šiuolaikinio gyvenimo būdo, nei gamyklų. Toli gražu. Filmas tiesiog duoda peno apmąstymams. O mąstyti gali visi, tik tam reikia laiko. O štai laiko šiandieninis žmogus niekada neturi pakankamai...

Filmas bus nufilmuotas keturiais metų laikais. Tiesa, kažkam tai primena Donelaičio Metus, kažkam tai primena Škėmą, kažkam tai primena Joną Meką – kiekvienas šią filmo idėją supranta kitaip, ir manau, kad filmo kūrėjas neturėtų kištis į šį vidinį žmonių supratimą. Kaip ir sakiau, tai filmas visiems ir apie visus.

Kaip manote, ar toks netradicinis filmas patrauks žiūrovų dėmesį?

– Šio filmo žanras – avangardinis dokumentinis – tikrai žanras ne kiekvienam, tačiau idėja, kurią jis neša – visiems ir apie visus. Žinome, kad tokio žanro filmai Lietuvoje nėra populiarūs, tačiau užsienyje, būtent kino festivaliuose, tokių žanrų ir temų filmai visada sulaukia pasisekimo.

G.Monginaitės iliustr./„Saulė leidžias rytuose“ filmo plakatas
G.Monginaitės iliustr./„Saulė leidžias rytuose“ filmo plakatas

Tikimės, kad ir žmonės Lietuvoje atkreips į jį dėmesį, juk tiek neramumų šioje šalyje, tiek savižudybių, tiek tragedijų – mums reikia ramybės, reikia išmokti pamilti šį kartais liūdną mus supantį peizažą, savo istoriją, savo išskirtinumus ir trūkumus.

Kiek pasistūmėjęs yra šis projektas?

– Šiuo metu ieškome filmui finansavimo. Apie pusę lėšų reikalingų filmui esame sutaupę patys, tačiau šiek tiek vis dar trūksta, tad paskelbėme lėšų rinkimo kampaniją populiariame tam skirtame interneto puslapyje Kickstarter.

Kol kas sekasi labai gerai, tačiau dar liko nemažai surinkti, tad tikimės atkreipti dėmesį įvairių privačių įmonių, kurios galėtų padėti išspręsti šią problemą.

Mums reikia ramybės, reikia išmokti pamilti šį kartais liūdną mus supantį peizažą, savo istoriją, savo išskirtinumus ir trūkumus.

Tačiau net ir keli eurai paaukojami pavienių žmonių paglosto širdį, suprantame, kad šis finansavimo būdas daug populiaresnis užsienyje, suprantame, kad Lietuvoje žmonės gyvena daug sunkiau ir kai kurie mato šį finansavimo būdą kaip išmaldų prašymą, kas yra labai labai liūdna.

Daug didelių projektų, įžymių žmonių, ir mažų projektų, visiškai nežinomų individų, finansavimą gauna būtent tokiu būdu. Tuo labiau, mes neprašome pinigų už nieką – mes atiduodame visą savo laiką, visas savo lėšas, pažintis ir išteklius, kad žmonėms padovanotume šį filmą. Taip pat šiame puslapyje siūlome žmonėms įvairias padėkos dovanas, nuo paminėjimo filmo kredituose, iki marškinėlių, plakatų, filmo dedikavimo mylimam žmogui ir t.t. Šie daiktai yra specialiai sukurti šiam filmui, su filmo atributika, viskas nuo pradžios iki galo sukurta mūsų draugės, grafikos dizainerės, kėdainietės Gabrielės Monginaitės. Tad tai yra daugiau mainai, nei auka.

 G.Monginaitės iliustr./Suvenyrai su filmo atributika.
G.Monginaitės iliustr./Suvenyrai su filmo atributika.

Kur bus panaudoti Kickstarter puslapyje surinkti pinigai?

Daiktai yra specialiai sukurti šiam filmui, su filmo atributika, tad tai yra daugiau mainai, nei auka.

– Finansavimo mums reikia, kad pasamdytume profesionalų lietuvių aktorių, kuris įgarsintų dienoraštį. Įrašams, garso kūrimui reikalingos profesionalios studijos, žmogus, gerai išmanantis filmų įgarsinimą. Taip pat degalams/transportui, kuris bus viena didžiausių išlaidų, kasdienio filmavimo metu.

Finansai reikalingi licencijoms muzikai, festivalių aplikacijoms, tos pačios filmo atributikos gamybai. Išlaidų tikrai yra, tačiau nieko nėra neįmanomo. Žmonės filmo idėją palaiko, tikimės, kad ji sudomins ir potencialius rėmėjus. Tiesa, nekomerciniam filmui jų surasti sunkiau, bet įmanoma. Ar bent taip tikimės, stebėdami, kaip panašaus žanro filmai kuriami užsienyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?