Sebastiano Stano vaidinamas Donaldas Trumpas susipažįsta su garsiu ir labai prieštaringai vertinamu Rojumu Konu (akt. Jeremy Strong). Jaunasis verslininkas maldauja patyrusio advokato pagalbos – Donaldo tėvą ir kartu bosą puola teisėsauga.
Rojus Trumpui tampa ne vien advokatu, bet ir mokytoju: atskleidžia jam savo gyvenimo filosofiją, kurioje nestinga tokių patarimų kaip „Pulk, pulk, pulk“, pakeičia Trumpo aprangą, ir supažindina jį su galingųjų ratu. Tad nors juostos pavadinimas pasiskolintas iš garsiojo D.Trumpo realybės šou „Mokinys“, kur verslininkas neva mokė kitus, tačiau šiame filme mokosi jis pats.
Kūrybinė juostos komanda priima keletą sprendimų, gelbėjančių „Mokinį“ nuo greitos atmetimo reakcijos. Filmo metu kelis kartus keičiamas filmavimo būdas, primenantis 16 mm juostą ar VHS kasetę – tai sukuria didžiųjų žmonių biografijoms nebūdingą jausmą. Išties toks vaizdas primena seną ir nebūtinai kokybišką televiziją, regima didybė ir prabanga nupinga, o žvilgsnis į praeitį išsyk atrodo motyvuotas, o ne lėkštai sentimentalus.
Aktorius S.Stanas vaidina vieną atpažįstamiausių žmonių pasaulyje imituodamas, bet neparodijuodamas. Trumpo atveju tai nėra paprasta. Personažui nebandoma atkurti autentiško Donaldo balso – o tai neretai kitų aktorių ar komikų „trumpizmus“ pastato į greitai išvėstančių pigių skečų kategoriją. Apskritai S.Stanas į personažą įauga po truputį – filmui bėgant jo elgesyje atsiranda vis daugiau realybę kartojančių mimikų, manierų bei judesių.
Filmo pradžioje Trumpas dar nėra tas mums puikiai atpažįstamas personažas. Aktorius jį vaidina paprasčiau, blankiau ir tik palaipsniui šis žmogus virsta charakteriu. Tai idealiai sutampa su filmo ambicija humanizuoti Donaldą Trumpą. Įprastai vien frazė „humanizuoti tokį ir tokį žmogų“ nurodo į pastangą sukelti empatijos jausmą. Suprask, žudikas tai žudikas, bet kai suvoki jo paties kančią, iš dalies gali jį ir užjausti. Arba nacis yra nacis, tačiau vis tiek galima su jo jausmais tapatintis.
Tačiau šiuo atveju režisieriaus noras humanizuoti motyvuojamas kiek kitaip. Scenarijuje svarbiausia tampa ne siekis sukelti žiūrovui empatiją, bet parodyti, kokie vidiniai poreikiai žmogų atveda iki to, kai jis tampa personažu.
Donaldą Trumpą esame jau senokai mitologizavę: vieni jį keldami ant pjedestalo, kiti paišydami raudonus ragus ir šakes. Žinoma, tai nereiškia, kad jis to nenusipelnė. Tačiau vien tokiu būdu žiūrėdami į jį, atimame iš savęs progą suvokti, kaip ir iš kur šis fenomenas atsirado. Juk kažkada Donaldas, kad ir kaip būtų sunku patikėti, buvo paprastas žmogus su savomis svajonėmis ir savais skausmais.
„Mokinyje“ matome herojų, kuris jau pirmuoju savo monologu atskleidžia vidinį narcizą. Donaldas jaudinasi ar padarys gerą įspūdį, vadinasi, prieš kažką jis jaučiasi mažas. Jis net pasiruošęs maldauti. Donaldas nori įsiteikti. Net įsižiūrėjęs būsimą žmoną Ivaną, jis nesielgia visiškai savanaudiškai – tai tikrai dar ne tas žmogus, vėliau kalbėjęs apie moterų graibymą be jų sutikimo.
Personažą į priekį varo neribota ambicija tapti nugalėtoju. Kuo greičiau statyti, tuomet statyti dar, kuo greičiau ir kuo daugiau užsidirbti krūvas pinigų. Tai akivaizdūs ženklai žmogiško ir emociškai normalaus noro pasirodyti prie tėvą ir jam įrodyti savo vertę.
Advokato Rojaus Kono pamokymai Donaldo ambiciją perkelia į kitą lygį. Išmokęs žaisti pagal purvinas taisykles jis gan greitai pameta iš akių bet kokį vertybinį tikslą. Šeimos, kuriai norėjosi kažką įrodyti, jam reikia vien kaip dar vieno finansinio resurso. Meilė žmonai baigiasi. Ir kartu pasidaro sunku įsivaizduoti šį žmogų išvis dar ką nors mylint. Geidžiant – taip, bet ne mylint.
Centrinis juostos santykis grįstas išmokimu. Taip, Trumpui čia būdingas absoliučiai vartotojiškas santykis su aplinkiniu pasauliu. Tačiau jis neatsiranda savaime. Tai nuoseklus ganėtinai logiškų prielaidų išpildymas iki aukščiausio taško. Prielaidų, kurių esmė – bet kokia kaina, nepaisant aplinkinio pasaulio, pasiekti savo.
Nemalonu apie tai galvoti, bet stebuklų pasaulyje nebūna ir Donaldas tapo Donaldu ne iš giedro dangaus. Laikmetis ugdo tokius žmones, kokie laikmetyje klesti. Ir baisiau yra ne Trumpo egzistavimas, o dirva, kurioje jis gali išaugti vėl ir vėl. Nes ar tikrai labai keista, kad kultūra, kurioje uždarbis laikoma aukščiausia vertybė, išmoko nužudyti savyje bet ką, kas švaisto brangų verslo derybų laiką? Kitą matyti vien kaip priemonę savo malonumų patenkinimui tartum šlykštu, tačiau ar radikalaus individualizmo laikais tokia išvada nėra logiška?
Atsakant į pradžioje užduotą klausimą – ne, biografijos apie Donaldą Trumpą niekam nereikia. Tačiau reikalingas diskursas, gebantis artikuliuoti, kaip užgimsta trumpizmas, deja, neapsiribojantis viena asmenybe. Toks tuščiaviduris herojus kaip Trumpas yra jau ne tik JAV, bet ir visų Vakarų valstybių moderni klasika. Kuo labiau nurašysime šį herojų kaip vienetinį, netikėtiną, nepaaiškinamą fenomeną, tuo dažniau jis sugrįš.
Nes Trumpu negimsta. Trumpu būti išmokstama, o priežastys, kurios išugdo Trumpus, glūdi bendroje šiuolaikinių Vakarų kultūroje. „Mokinio“ rezultatą mes jau žinome – mes jame gyvename. Gerai būtų įsisąmoninti priežastis, dėl kurių šis rezultatas nėra joks stebuklas, o greičiau neišvengiamybė.
