Iš pirmo žvilgsnio „Sostų karų“ populiarumą paaiškinti sunku. Fantastika yra pakankamai nišinis žanras tiek kine, tiek literatūroje. Nors „Ledo ir ugnies giesmės“ knygų serija, pagal kurią yra kuriamas serialas, yra labai populiari tarp fantastikos gerbėjų, akivaizdu, kad „Sostų karai“ pritraukė ne tik juos.
Portalas 15min pristato aštuonias priežastis, kodėl būtent „Sostų karai“ tapo populiariausiu šių laikų televizijos serialu.
Palankus pasirodymo laikas. Pirmoji „Ledo ir ugnies serijos“ knyga pasirodė 1996 m. ir iš karto tapo populiari. Tačiau jei ją būtų nuspręsta ekranizuoti tuo metu, greičiausiai ji būtų tapusi ne serialu, o filmu. „Titaniko“ ir „Matricos“ eroje filmai buvo daug populiaresni už serialus, ir vargu ar kokia nors studija būtų patikėjusi, kad toks sudėtingas ir tiek veikėjų turintis serialas kaip „Sostų karai“ gali patraukti pakankamai didelį žiūrovų dėmesį, kad atsipirktų.
Jei „Sostų karai“ būtų buvęs filmas, jo scenarijuje daug ko, kas buvo knygoje, dėl laiko apribojimų tiesiog būtų nebelikę, siužetas būtų stipriai paprastesnis, o atvirų scenų – tiek sekso, tiek smurto – būtų buvę daug mažiau. Dėl to, tikėtina, galbūt „Sostų karų“ filmas ir būtų buvęs populiarus, bet vargu ar būtų tapęs kultiniu.
Tačiau knygą ekranizuoti nuspręsta tik gerokai vėliau, kai atviros scenos ir painūs, kelis sezonus besitęsiantys siužetai tapo daug dažnesni. „Sopranai“, „24“ „Dingę“ ir panašūs serialai įrodė, kad serialai gali tapti labai populiarūs net ir tuo atveju, jei jų siužetai yra pakankamai sudėtingi, kupini smulkių detalių ir, norint suprasti, kas vyksta, reikia atidžiai žiūrėti kiekvieną seriją. Paaiškėjo, kad daugeliui žiūrovų tai kaip tik patinka.
Pinigai. Žinoma, prodiuserių pasiryžimas investuoti dideles pinigų sumas į serialą irgi buvo būtinas. Iki šiol vidutiniškai sukurti vieną serialo seriją kainavo apie 6,7 mln. eurų. Tačiau „Sostų karai“ buvo pradėti kurti būtent tada, kai dėl tokių serialų kaip „Dingę“ TV serialų kūrimui skiriami biudžetai išaugo: kūrėjai suprato, kad tai gali atsipirkti.
Socialiniai tinklai. „Sostų karai“ ekranus pasiekė kaip tik tada, kai socialiniai tinklai baigė įsitvirtinti daugelio žmonių kasdienybėje. Tai labai padėjo informacijos apie serialą sklaidai. Net tie, kurie nesidomėjo serialu, po „Raudonųjų vestuvių“ suprato, kad atsitiko kažkas svarbaus, apie ką šneka daug jų draugų. Būtent iš socialinių tinklų apie „Sostų karus“ sužinojo gausybė žmonių, kurie šiaip nesidomi fantastika.
Siužeto netikėtumai. Egzistuoja tam tikri nerašyti standartai, kurių laikosi daugelis televizijos serialų. Pavyzdžiui, nenužudyti labai teigiamo pagrindinio serialo veikėjo dar nesibaigus pirmam serialo sezonui.
Tačiau „Sostų karai“ šių standartų nesilaiko. Čia bet kada gali nutikti bet kas ir dėl nieko negalima būti tikram. Čia pagrindiniai veikėjai žūsta bet kada, vestuvės baigiasi kraujo praliejimu, teigiami personažai klysta ir priima blogus sprendimus, o neigiami personažai staiga atskleidžia netikėtai pozityvias savo asmenybių puses.
Kitaip tariant, daugelis personažų seriale elgiasi kaip tikri žmonės. Neprognozuojami siužeto vingiai prikausto mus prie ekranų ir verčia laukti, o kas gi įvyks toliau.
Seksas, smurtas ir dialogai. Viena vertus, tiek smurto, tiek sekso scenų seriale išties daug, ir tai neabejotinai pritraukia dalį žiūrovų. Tačiau serialas neapsiriboja seksu ir smurtu: dialogų rašymui ir personažų vystymui taip pat tenka didelis dėmesys.
O serialo gerbėjai ne veltui skaičiuoja bei aptaria ne tik atvejus, kada kas nors apsinuogina ar žūsta. Jie mielai dalijasi citatomis, kurias galima minėti ne tik „Sostų karų“ kontekste, bei svarsto serialo iškeliamus filosofinius ir moralinius klausimus, galvodami, kaip patys pasielgtų serialo personažų vietoje.
Laisvė. Fantastikos žanras leidžia žiūrovams tikėtis bet ko. Žiūrint kitas „kostiumines“ dramas, kurių veiksmas vyksta realiame pasaulyje, yra aišku, kad serialo veiksmas bet kokiu atveju turi paklusti realaus gyvenimo taisyklėms ar fizikos dėsniams. Net ir istoriniai serialai apie senovės Romą, vikingus ir panašiai yra ribojami istorinių aplinkybių. Serialas, kurio veiksmas vyksta fantastiniame pasaulyje, gali sau leisti bet ką.
Galimybė pabėgti nuo kasdienybės. Daugelis žmonių kasdieniame gyvenime susiduria su įvairiais sunkumais: baime prarasti darbą, rūpesčiu dėl savo finansinės padėties, pykčiu dėl politikų veiksmų ir taip toliau.
Atrodo, kad neteisybės visur yra labai daug, ir serialas, kuris leidžia pabėgti nuo šiuolaikinės visuomenės problemų į visiškai kitokį pasaulį, būtent tuo ir patraukia. Žiūrint serialą, kurio personažai susiduria su nuolatine mirties grėsme, o kraujas liejasi laisvai, kasdienės problemos ima atrodyti šiek tiek mažesnės.
Be to, mus žavi pati idėja, kad dideles problemas galima išspręsti pasinaudojant kardais ir drakonais. Nors mes žinome, kad negalime mums nepatinkančių žmonių realiame gyvenime sukapoti kardais ar sušerti drakonams, serialas, kuriame tai vyksta, mus patraukia.
Realybės atspindžiai. Tačiau, nepaisant anksčiau minimo pabėgimo nuo realybės motyvo, „Sostų karai“ vis dėlto išlieka pakankamai susiję su realiu pasauliu, kad galėtume tapatintis su veikėjais ir situacijomis.
Pavyzdžiui, „Sostų karų“ valstybių nenoras susivienyti net ir artėjančios Žiemos akivaizdoje primena realaus pasaulio valstybių patiriamus sunkumus vienijantis klimato kaitos keliamų problemų sprendimui. Tyriono Lannisterio personažas yra artimas tiems, kurie patiria pašaipas dėl savo išvaizdos ar kilmės ir turi stengtis labiau negu kiti, kad įrodytų esantys kažko verti. O Daenerys Targaryen moterims suteikia viltį, kad net ir, atrodo, beviltiškose situacijose galima tapti stipria ir suimti likimą į savo rankas.
Parengta pagal BBC, „TV Over Mind“ ir „Forbes“.
