Geras vaidybinis filmas, pastatytas pagal japonų anime ar manga, yra gana retas reiškinys. Nedažnai tai pasiseka ir patiems japonams ar kultūriškai jiems artimiems korėjiečiams – išskyrus tokius klasika tapusius pavyzdžius, kaip „Senis“ („Oldboy“). Priežasčių tam yra daug – pradedant mažais, į vietinę rinką orientuotais biudžetais, baigiant tuo, kad anime veikėjai smarkiai skiriasi nuo tikrų žmonių.
Vis dėlto ne vienas itin sėkmingas Holivudo kūrinys įkvėpimo sėmėsi būtent iš anime: „Pradžia“ („Inception“), „Matrica“ („The Matrix“), „Juodoji gulbė“ („Black Swan“) ir net „Liūtas karalius“ („The Lion King“). Tačiau šie filmai nebuvo anime perdirbiniai – vietoje scenarijaus autoriai tiesiog panaudojo tam tikrus siužeto motyvus.
R.Sanderso režisuota „Dvasia šarvuose“ yra gan išskirtinis Holivudo projektas. Pirmiausia, jam buvo skirtas tikrai didelis, apie 100 milijonų JAV dolerių siekiantis biudžetas. Tačiau ir užmačios buvo nemažos – adaptuoti vieną populiariausių visų laikų anime tuo pačiu pavadinimu. Be to, šiame filme pagrindinį vaidmenį atliko ne kas kitas, o Scarlett Johansson.
Pirmą kartą „Dvasia šarvuose“ pasirodė 1989 m. japonų menininko Masamune Shirow manga pavidalu. Kaip ir daugelis populiarių manga, jis netruko susilaukti ekranizacijos – pirmiausia, kaip Mamoru Oshiio režisuotas ilgametražis anime filmas, o vėliau – ir kaip serialas. Būtent filmas, pasirodęs 1995 m., ir išpopuliarino šią istoriją visame pasaulyje.
Pasaulis, kuriame robotai – beveik visi
Istorijos veiksmas vyksta gana netolimoje ateityje – XXI a. viduryje. Tačiau šiame pasaulyje technologijos yra stipriai pažengusios į priekį – iki tokio lygio, kad daugiau ar mažiau robotizuota yra didžioji dalis visuomenės.
Robotizuoti galima beveik viską: rankas, kojas, akis ir bet kuriuos kitus išorinius ar vidaus organus, įskaitant ir smegenis. Išskyrus vieną dalyką – dvasią, kuri ir apibrėžia tai, kas yra žmogus.
Robotizuoti galima beveik viską: rankas, kojas, akis ar bet kuriuos kitus išorinius ar vidaus organus, įskaitant ir smegenis. Išskyrus vieną dalyką – dvasią, kuri ir apibrėžia tai, kas yra žmogus. Dirbtinės kūno dalys suteikia įvairių pranašumų: daugiau jėgos ir ištvermės, tikslesni judesiai, aštresni pojūčiai ir t.t. Tačiau atsiranda ir rizika – geras hakeris gali perimti akių ar net viso kūno valdymą, įsilaužti į atmintį ir ją pakeisti, aukai nė nenutuokiant.
Su pavojingiausiais iš šių nusikaltėlių – hakeriais, ekstremistais ir psichopatais – kovoja elitinis specialiųjų pajėgų būrys pavadinimu „Devintasis Skyrius“. Jį sudaro išskirtinių gabumų turintys asmenys, gaunantys geriausius ginklus, moderniausią įrangą, o šiame pasaulyje – ir patikimiausias kūno dalis su geriausia apsauga nuo įsilaužimo. Jam vadovauja majorė Matoko (S.Johansson) – pirmoji pasaulyje turinti visiškai robotizuotą „šarvą“.
Kai vienu filmu norima papasakoti viską
Jau nuo pirmųjų filmo minučių supranti, kodėl jam buvo skirta tiek pinigų. Tiek kameros darbas, tiek veiksmo scenos – ypač sulėtintos – įspūdingos, o specialieji efektai verti kiekvieno išleisto dolerio. Sunku kibti ir prie S.Johansson vaidybos – ji atrodė kiek robotiška, bet šiame kontekste taip ir turėtų būti. Daliai žiūrovų to visiškai pakako, tačiau pagirti scenarijų yra kur kas sunkiau. Jis susilaukė daug kritikos, ir tenka pripažinti, kad nemaža jos dalis buvo pelnyta.
Anime versijos autorius M.Oshii viename iš interviu yra sakęs, kad ekranizacijos sėkmę nemaža dalimi lėmė nuostata nė nebandyti į filmą sudėti visos komikso istorijos. Vietoje to buvo pasirinkta sklandžiai papasakoti vieną siužeto liniją, pernelyg nesigilinant į veikėjų priešistorę, o stengiantis adekvačiai pristatyti juos visus. Be to, nemažai vietos anime versijoje skiriama ir svarbiausiems filosofiniams šios istorijos klausimams. Jei visas žmogaus kūnas pakeičiamas robotu, ar tai – vis dar žmogus? Ir jei net žmogaus smegenis galima pakeisti dirbtinėmis, ar įmanoma sukurti ir dirbtinę dvasią? Filme vos paliečiamas šių klausimų paviršius.
R.Sanderso istorijos versija bandė sudėti daugybę elementų tiek iš pirmosios ir antrosios anime dalies, tiek iš dviejų serialo sezonų, tiek ir iš manga komiksų, tačiau beveik viskas pasakojama apie pagrindinę veikėją ir iš jos perspektyvos. Kitaip tariant, pasirinkta herojaus ir paslaptingos bei nelaimingos jo praeities siužeto linija, užuot pagrindu laikius šį keistą distopinį pasaulį ir žmogaus vietą jame.
Galiausiai, didelio susidomėjimo nekelia net ir filmo antagonistai. Jų reikalingumas, atrodo, apsiriboja tuo, kad filmo herojai turėtų su kuo pasimušti. Tai jie daro tikrai įspūdingai, tačiau net ir tam reikia kažkiek dramos ir jausmo, kad kovos baigtis kažką nulems. O kai viskas remiasi į vieną veikėją, daugiausia, kas gali nutikti, yra tai, kad tas veikėjas sužinos tiesą apie save.
Antraplanių veikėjų, išskyrus majorės partnerį Batou, nė nesistengta atskleisti. Tai – apmaudžiai praleista proga, nes, pavyzdžiui, Togusa – vienintelis „Devintojo skyriaus“ pareigūnas, neturintis jokių robotizuotų dalių – istorijos kontekste yra labai įdomus, o filme jis pasako vos vieną dėmesio vertą sakinį.
Žinoma, Holivudo industrijoje pinigai yra kur kas didesni nei Japonijos animacijos departamentuose. Todėl neretai kino studijoms reikia itin tvirtų argumentų, kad jų investuoti pinigai atsipirks. Tikėtina, kad taip nutiko ir šį kartą – „Paramount“ noras pasiekti kuo platesnę auditoriją privertė gerokai supaprastinti siužetą ir smulkmeniškai apsistoti prie vieno veikėjo priešistorės. Tačiau net ir tai, pagal Holivudo tradiciją, juk paprastai paliekama tęsiniui.
JAV ir Japonija vis dar bando susikalbėti
Turbūt didžiausia šio filmo klaida – kiek įmanoma atsisakyti japonų kultūros elementų, kurių gana gausu anime ir manga istorijos versijose.
Vargu ar japonui kiltų mintis abejoti savo pozicija viename svarbiausių saugumo padalinių – tai dažnam iš jų prilygsta svajonei.
Pavyzdžiui, vienas japoniškų kultūrinių niuansų yra požiūris į darbą. Dažnai sakoma, kad japonai gyvena tam, kad dirbtų, o ne atvirkščiai. Kai darbas suprantamas kaip vertybė savaime, vargu ar japonui kiltų mintis abejoti savo pozicija viename svarbiausių saugumo padalinių – tai dažnam iš jų prilygsta svajonei. Todėl ir aiškinti, kad darbuotojas yra pavaldus organizacijai ir jos vadovams, šioje kultūroje nereikia. Tačiau R.Sandersui pasirodė, kad Vakarų žiūrovas, vertinantis individualizmą ir darbą suvokiantis kaip neišvengiamą būtinybę, to gali nesuprasti. Todėl filme pagrindiniu tikslu ir tapo nuosavos praeities paieškos.
Vis dėlto filmas susilaukė ir nemažai gan abejotinos kritikos. Pavyzdžiui, radosi pareiškimų, jog S.Johansson vaidmenį turėjo atlkti azijietė. Holivudas pastaruoju metu dažnai kaltinamas už tai, kad kviečiasi baltaodžius aktorius vaidmenims, kuriems jie akivaizdžiai netinka. Tačiau šiuo atveju kritika gan keista, ypač žinant, kad anime pagrindinė herojė vaizduojama šviesios odos, melsvų akių ir mėlynų plaukų. Galiausiai, kokios tautybės yra robotas?
Tiesa, filme Aramakis, kurio vaidmenį atlieka legendinis Takeshi Kitano, yra vienintelis veikėjas, kalbantis japoniškai, nors visi kiti jam atsakinėja angliškai. Tai neprideda filmui tikroviškumo, ir nors tai yra viena iš nedaugelio filmo sąsajų su Japonija, kaip tik jos galėjo ir nebūti.
Ir vis dėlto, nepaisant visų klaidingų sprendimų, gerokai per didelių ambicijų, renkantis kūrinį adaptacijai, ir nekreipiant deramo dėmesio į kultūrines ypatybes, R.Sanderso „Dvasia šarvuose“ yra kol kas sėkmingiausias bandymas interpretuoti japonišką animaciją ir pritaikyti ją Vakarų kinui. Tikėtina, kad kiti režisieriai pasimokys iš jo klaidų ir ateityje sulauksime adaptacijų, kurios sujungs geriausias Rytų ir Vakarų kultūrų dalis.
Filmą „Dvasia šarvuose“ galite pažiūrėti išmaniojoje „Telia“ televizijoje.
