Filmas nukelia į 2013-ųjų metų Ukrainą: vykstant Maidano įvykiams, 15-metė gimnastė ruošiasi Europos čempionatui ir kovoja dėl kelialapio į Olimpines žaidynes. Šioje jautrioje ir sukrečiančioje istorijoje, merginai tenka išgyventi panašius jausmus į tai, kas šiuo metu realiai vyksta Ukrainoje.
2021 metais Kanų festivalio paralelinėje programoje „Kritikų savaitė“, ši juosta pelnė prizą už geriausią scenarijų, o Šveicarijos kino ekspertai „Olgą“ paskyrė kandidatu „Oskaro“ nominacijai už geriausią filmą užsienio kalba.
Kovo 21-22 d., kino teatre „Pasaka“ bus rodomi specialūs šio filmo seansai, o į susitikimus su žiūrovais atvyks ne tik režisierius E.Grappe, tačiau ir pagrindinė filmo aktorė A.Budiaškina. Visi pinigai už nupirktus bilietus bus skirti Ukrainai paremti.
15min susisiekė su dvidešimtmete gimnaste bei aktore, ir pasiteiravo apie pastarųjų dienų jos patirtis karo niokojamoje Ukrainoje, bėgimą nuo Rusijos artilerijos sviedinių bei įspūdingą debiutą kine.
„Karas – tai aš jau atsimenu“
– Anastasija, kur šiuo metu esate?
– Esu Krokuvoje. Čia atvykau kovo 6-ąją, praėjus dviem savaitėms nuo aktyvios karinės agresijos, kurią Rusija pradėjo prieš mano šalį.
Šiuo metu čia gyvenu viena. Mano mama gyvena kaime Poltavos apskrityje, ten šiuo metu yra pakankamai ramu. Su ja palaikau nuolatinį ryšį. Močiutė gyvena Luhanske – ten situacija yra gerokai sudėtingesnė. Na, bet ji ir kiti žmonės laikosi.
– Kokios Jūsų pačios nuotaikos dabar esant saugiai nuo karinių veiksmų, tačiau ir toli nuo buvusio įprasto gyvenimo?
– Žinoma, čia geriau nei buvo Charkive, iš kur buvau priversta trauktis nuo karo. Nebėra baimės, gyvenu gan įprastą gyvenimą, nors, žinoma, jaudinuosi dėl artimųjų. Nuolatos galvoju apie tai, kaip jiems sekasi, ar viskas gerai, ar nenukrito kur netoliese bomba. Kai nepavyksta susisiekti su mama ar močiute, iškart imu išgyventi ir nervintis. Jeigu ne ši nežinia ir netikrumas, būtų viskas gan normaliai.
Tai jau antras karas mano gyvenime. Tas pats buvo Luhanske prieš septynerius metus.
Šiuo metu aš treniruojuosi ir ieškau darbo cirke. Prieš prasidedant kariniams veiksmams, planavau išvykti darbuotis į Vokietijos cirką: jau buvo rengiami dokumentai bei sutartis. Tačiau prasidėjo Rusijos puolimas, visi susirašinėjimai su Vokietija pakibo ir teko gelbėtis nuo karo. Dabar ieškau naujų galimybių čia, kur esu. Ateitis parodys.
– Ką jums reiškia ši patirtis – pradėti gyvenimą iš naujo?
– Deja, man tai ne naujiena. Tai jau antras karas mano gyvenime. Tas pats buvo Luhanske prieš septynerius metus. Man tada buvo trylika. Aną kartą aš ne viską supratau, kas vyksta, mama bandė apsaugoti nuo tikrovės, tačiau vis tiek baimės nebuvo įmanoma nuslėpti. Kaip ir švilpiančių raketų ir sprogimų.
Pamenu, kai mūsų šeima nusprendė trauktis: tuomet tėvai man pasiūlė važiuoti mokytis ir treniruotis į Kyjivą. Tad tada ir teko atsisakyti seno gyvenimo ir pradėti naują. Todėl dabartiniai įvykiai manęs taip jau neišgąsdino – aš tai buvau mačiusi ir išgyvenusi. Tačiau liūdna suprasti, kad vėl kartojasi tokie baisūs dalykai.
Daug žmonių, kurie 2014 metais iš Luhansko pasitraukė į Charkivą, šiandien patiria tą patį. Jie bėgo nuo vieno karo, bet jis juos pasivijo.
Daug žmonių, kurie 2014 metais iš Luhansko pasitraukė į Charkivą, šiandien patiria tą patį. Jie bėgo nuo vieno karo, bet jis juos pasivijo. Tai labai liūdna. Tačiau aš stengiuosi mąstyti pozityvai, viltingai. Liūdesiui dabar ne laikas. Jis niekuo negali mums padėti ir pakeisti situacijos. Todėl reikia susiimti, palaikyti kitus ir dėkoti visiems, kas yra gyvi, mūsų šalies gynėjams bei rėmėjams. Tokia šiandien yra mano ir daugelio ukrainiečių nuostata.
Vieną dieną viskas pasikeitė
– Koks buvo jūsų kasdienis gyvenimas iki vasario 24 dienos? Ar suvokėte, kad karas rytinėje šalies dalyje vyksta kasdien?
– Taip, mes visi tai žinojome, bet per tuos metus tai tapo tartum savaime suprantamu dalyku.
Nuo Naujųjų metų, kai Rusijos kareiviai pradėjo burtis prie mūsų sienos, mano mama sakė ruoštis galimam karui, tačiau aš nenorėjau to pripažinti. Sunku, neįmanoma buvo patikėti, kad tai vėl gali pasikartoti. Arba ištikti dar baisesniu mastu, kas ir vyksta dabar. Aš gyvenau Charkive – trisdešimt kilometrų iki Rusijos sienos ir nenorėjau galvoti apie blogiausia. Tačiau vasario 24-ąją kaip tik tai ir atsitiko.
Gyvenau Charkive – trisdešimt kilometrų iki Rusijos sienos ir nenorėjau galvoti apie blogiausia. Tačiau vasario 24-ąją kaip tik tai ir atsitiko.
– Ką pamenate iš tų pirmų dienų?
– Mūsų gyvenimai pasikeitė pačią pirmą dieną. Tiesiog pradėjo skristi raketos ir griauti miestą. Bet dar nebuvo taip baisu, kaip po keturių dienų. Pirmas dienas mes dar gyvenome gan įprastai ir tik ketvirtą karo dieną teko jau leistis į rūsį, kur praleidau savaitę.
Kovo 4-ąją antrą valandą nakties atskrido raketa ir sprogo taip, kad duris net išvertė. Tuomet supratau, kad laikas ieškoti saugesnės vietos. Vienas pažįstamas vyras iš cirko savo žmoną siuntė į vakarus, iš Ukrainos ir aš nusprendžiau vykti kartu.
Tuomet parašiau filmo režisieriui E.Grapp‘o ir jis su komanda pradėjo ieškoti man saugios vietos.
– Kaip vyko jūsų kelionė?
– Aš gyvenau netoli stoties, tad atėjusi tiesiog laukiau artimiausio elektrinio traukinio į vakarų pusę. Žinoma, traukinys buvo pilnas žmonių. Man teko vienuolika valandų stovėti, o likusį laiką sėdėjau ant savo lagamino.
Traukinyje buvo labai daug moterų su vaikais, močiučių ir gyvūnų. Siaubinga kelionė, pilna verksmų ir baimės. Mes važiavome 22 valandas, tuomet sėdome į autobusą ir dar visą dieną kelyje. Paskui aštuonios valandos pasienyje ir dar trys valandos iki Krokuvos. Būtent šį miestą man pasiūlė režisierius su komanda. Ir štai aš čia esu.
Tai filmas ir apie mūsų dabartį
– Kuo filmas „Olga“ panašus į tai, ką patyrėte dabar pati?
– Olga, kaip ir aš, bėgome nuo pavojaus ir grėsmės. Filme, tiesa, situacija sudėtingesnė, nes Olgos mama yra žurnalistė, kuri parašė tekstą apie korumpuotą prezidentą ir dėl to ji sulaukė grasinimų. Todėl ir jos dukra, mano personažas, atsidūrė pavojuje. Dabar, tikrovėje, pavojus taip pat buvo iškilęs mano gyvenimui ir sveikatai, todėl teko nedelsiant bėgti.
– Filme pasakojama apie Maidano įvykius Kyjive, jums tada buvo trylika metų. Ką atsimenate iš tų dienų?
– Aš su šeima tuomet dar gyvenau Luhanske ir visus įvykius mačiau per televizorių. Žinoma, buvo baisu. Mano mama dėkojo Dievui, kad esame toli nuo tų įvykių, nes, žinote, vaikams visą laiką įdomūs yra tokie dalykai, o ten išties buvo labai pavojinga.
Dabar, tikrovėje, pavojus taip pat buvo iškilęs mano gyvenimui ir sveikatai, todėl teko nedelsiant bėgti.
Bet žinote, kaip tik tada mes, ukrainiečiai, ir gimėme kaip šeima ir tauta. O per šiuos aštuonerius karo metus šis jausmas dar labiau sustiprėjo. Ir tai akivaizdu matant tai, kaip žmonės kovoja už savo šalį, savo miestus, savo artimuosius šiandien.
– Kaip nutiko, kad buvote pakviesta filmuotis kine?
– 2016 metais mes dalyvavome Šveicarijoje vykusiame Europos lengvosios atletikos čempionate. Tuomet nežinojau, bet tarp žiūrovų buvo ir filmo režisierius E.Grapp‘o. Po varžybų jis atvyko pas mus į Ukrainą, ir pasiūlė man dalyvauti atrankoje į pagrindinį vaidmenį. Na, ir aš sutikau. Be didelių apmąstymų ar dvejonių.
Žinoma, merginų buvo daug, bet pagrindiniam vaidmeniui jis pasirinko mane. Negaliu paaiškinti kodėl, matyt, kažkodėl jam tikau.
– Ar buvo baisu?
– Ne, buvo labai labai smalsu ir įdomu. Aišku, pasirengimas užtruko labai ilgai, gal net pusantrų metų. Man jau knietėjo kuo greičiau pradėti filmavimus, aš nekantravau. Tačiau reikėjo pramokti prancūzų kalbos, nes filme kalbu prancūziškai, o iki tol nieko negalėjau šia kalba pasakyti. O kur dar repeticijos, bandymai ir kiti dalykai. Žodžiu, tai įsimintina patirtis, kuri suteikė daug džiaugsmo ir malonumo.
Tiek gimnastikos salėje, tiek ir kine, norint pasiekti geriausio rezultato, reikia tą patį judesį ar sceną kartoti daugybę kartų.
– Su kinu nieko bendra iki tol neturėjote, tad kas buvo sunkiausia?
– Viskas po truputį.
– Dabartinėje situacijoje gal patį filmą pamatėte kažkaip naujai? Juk jis staiga tapo itin aktualus.
– Išties, režisierius tartum kūrė filmą apie nesenos mūsų praeities įvykius, bet parodė ir dabartį. Dabar jis išties labai aktualus.
– Ar filmo aikštelė ir gimnastikos salė turi panašumų?
– Tarp jų bendra yra tai, kad tiek gimnastikos salėje, tiek ir kine, norint pasiekti geriausio rezultato, reikia tą patį judesį ar sceną kartoti daugybę kartų. Todėl man nebuvo sunku filmuotis: esu pripratusi prie veiksmo kartojimo. Tačiau tikiuosi, kad su karu ir bėgimu nuo grėsmės jau bus baigta.
