„Besibaigiant didžiausiai pasaulyje kino šventei Kanuose iškyla didžioji intriga – nugalės rusiškas „Leviafanas” ar kanadietiška „Mamytė”? Bet kuris iš šių pasirinkimų būtų šlovingas Kanams. Tačiau griežto protokolo taisyklės (filmas negali gauti dviejų reikšmingų prizų) ir devynių komisijos asmenybių nuomonės gali sudėlioti kitokią šachmatų partiją. Istorija žino atvejų, kai Kanuose laimėjo pripažinti režisieriai su silpnesniais savo filmais. Tokių kandidatų šiemet daug, o juk ir broliai Dardenne’ai trokšta įprasminti savo karjeras istorine pergale, nes niekas dar neturi trijų „Auksinės palmės šakelių”, – sako E. Pukšta.
Toliau pateikiama dešimt verčiausių laimėti filmų, šiais metais sudrebinusių Žydrąją pakrantę. „Tai filmai, kuriuos kiekvienas kinomanas turi įsirašyti į „būtina pažiūrėti” sąrašą”, – priduria E. Pukšta.
„Leviafanas” (Leviathan)
Neabejotinai stipriausias filmas rusų režisieriaus Andrejaus Zviagincevo kūrybinėje biografijoje („Sugrįžimas”, „Jelena”) drąsiai prabyla apie nesuvaldomą korupciją, neištikimybės kančią, brukamą tikėjimą, degtinės įstatymus ir paprasto sąžiningo žmogaus bejėgiškumą prieš valdžios buldozerius. Sukrečianti ir gili drama apie šiurpinantį rusišką realizmą, kuris Kanuose vertė leipti iš juoko. Tai svariausias pretendentas „Auksinei palmės šakelei”. Jei Jane Campion komisija išdrįstų paskelbti Andrejų Zviagincevą nugalėtoju, tai filmą finansavusi Rusijos kultūros ministerija tikriausiai skubės atsižadėti dalyvavimo, nes kūrinys ypač nepalankus šiandieniniams įvykiams šalyje, jos Prezidento vykdomai politikai ir kritiška ataka prieš parsidavusią stačiatikių bažnyčią.
„Mamytė” (Mommy)
Svarbiausiems festivalio apdovanojimams pretenduojančio kanadiečių režisieriaus-vunderkindo Xaviero Dolano geriausias filmas išsiskiria originalia forma (ekranas, susitraukęs iki 1:1 formato, išsiplečia tik du kartus), įvairiausių jausmų spektru, nuoširdžiai vaizduojamos mamos santykiais su problematišku hiperaktyviu sūnumi, meistriškais aktorių vaidmenimis, muzikiniu garso takeliu ir veiksmingu humoru. Karščiausias ovacijas po oficialaus seanso išprovokavęs (ašaromis trykštantys plojimai tęsėsi bent 20 minučių) išvyks iš Kanų su garantuotu prizu, bet nenuspėjama intriga gaubia komisijos pasirinkimą – apiberti fantastiškas aktores ar tituluoti 25-erių metų režisierių.
„Gauja” (The Tribe)
Tokio filmo jūs tikrai dar niekur nematėte. Pogrindinę sekso industriją kuruojantys kurčnebyliai bendrauja vien gestų kalba, bet režisierius nusprendžia nesinaudoti vertėjų paslaugomis ir atsisakyti titrų. Maža to, jis filmuoja sudėtingas scenas ilgais vieno kadro segmentais. Drama pribloškia autentišką, negailestinga, šiurpia nelegalaus aborto operacija, atvirais sekso aktais ir nepamirštamai brutaliu smurtu. Paralelinės programos „Kino kritikų savaitė” komisija jau atidavė kūriniui Grand-Prix, bet šeštadienį ukrainiečių delegacija dar laukia „Auksinės kameros” už geriausią debiutą.
„Turistas” (Turist)
Svaiginantys kalnai, laimingos atostogos, slidinėjimas, kritinę akimirką užvaldžiusi baimė, šeimos griūtis ir vyriškas požiūris į duobėtą gyvenimą. Nepelnytai į antrąją konkursinę programą „Ypatingas žvilgsnis” nugrūsta švedų režisieriaus Rubeno Ostlundo sensacinga drama užburia vaizdų adrenalinu, be specialiųjų efektų nufilmuota sniego lavina, sąžiningu, absurdišku, ironišku humoru, emocinga santykių krizės analize, atvirais pokalbiais apie meilę, neištikimybę, pareigą, savanaudiškumą.
„Lapių gaudytojas” (Foxcatcher)
Tikrus nelaimingus įvykius inscenizuojančiu liūdnu filmu Kanai atidarė “Oskarų” kampaniją ir užtvirtino tris favoritus geriausių aktorių nominacijoms. Absoliučiai geriausią karjeros pasirodymą pademonstravęs ir totaliai neatpažįstamas komikas Steve’as Carellas laisvai gali jaustis nenugalimu. Kova nominacijoje, kurioje bus įrašyta jo pavardė, iškart baigsis be konkurencijos. Režisieriaus Bennetto Millerio drama analizuoja ne tik sporto batalijas, treniruočių svarbą, bet maniakišką ekscentriškumą, didybės maniją, žvaigždžių ligos požymius ir pinigų galią.
„Baltasis dievas” (White God)
Vengrų režisierius Kornelis Mundruczo pasitelkia futuristinę vaizduotę, hičkokišką įtampą, pribloškiančią choreografiją ir trimitu pučiamus garsus. Trileryje vaizuojami prieglaudoje susitelkę šunys, kurie išbėga į Budapešto gatves nesustabdomam kerštui. Skirtingų veislių keturkojų revoliucija nufilmuota taip įspūdingai, kad užgniaužia kvapą. Filmo žinutė daugiau negu aiški – dviejų šimtų šunų nerealiai suvaidintose situacijose mes, žmonės, raginami pamatyti save lyg veidrodyje.
„Maidanas” (Maidan)
Galingas ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos dokumentinis filmas ilgais statiškais kadrais stebi ir klauso Kijevo Nepriklausomybės aikštėje įsiplieskusią revoliuciją. Nepastebima kamera sujuda tik du kartus, bet pastebi visus svarbiausius ir esminius Maidano įvykius, fiksuoja ten tvyrojusią atmosferą, palieka galimybę daryti išvadas patiems.
„Timbuktu”
Nuostabaus grožio vaizdai, vizualinės metaforos, nuoširdus humoras, etnografiniai dainų ir šokių motyvai iškoduoja paprastų žmonių Malio kaime kančią prieš džihado reperius, kurie uždraudžia mylėtis, rūkyti ir net žaisti futbolą. Drama apie karą paperka sentimentalumu, autentiškumu ir optimizmu.
„Dvi dienos, viena naktis” (Two Days, One Night)
Daugiausiai palmių nuo prancūzakalbių ekspertų susirinkusi socialinė drama apie darbo trūkumą Belgijoje. Depresija persirgusi jauna moteris per vieną karštą savaitgalį bando išspręsti savo likimą. Žavingai atrodanti ir atsidavusiai vaidinanti Marion Cotillard praturtina brolių Jeano-Pierre’o ir Luco Dardenne’ų taktiškai surepetuoto kino pasaulį. Broliai pirmą kartą įtraukia į veiksmą tiek daug veikėjų ir analizuoja žmogiškas silpnybes, kai sprendimą nulemia 1000 eurų krūvelė.
„Žiemos miegas” (Winter Sleep)
Turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano ilgi, monotoniški, jausmingi, kaukes verčiantys nusiimti pokalbiai reikalauja maksimalios kantrybės, susikaupimo ir atidaus titrų skaitymo. Sunkus filmas visomis prasmėmis. Nenuostabu, kad festivalyje jis išprovokavo kategoriškai skirtingas nuomones. 3 val. 16 min. tarp arklių ir žmonių. Nuri Bilge Ceylanas pirmą kartą įsileidžia humorą ir ironiją į savo kūrybą.
67-ojo Kanų festivalio konkursinė programa susikoncentravo ties asmenybių biografijomis, tikro gyvenimo įvykiais ir autentiška žmogaus sąžinės studija. Anot E. Pukštos, labiausiai nuvylė beprasmybėmis gaišinę laiką, klaidinguose sprendimuose paskendę ir tuščiais pabūklais iššovę vyresnieji meistrai, o jų šešėliuose tūnoję jauni, nauji, ambicingi, mąstantys, drąsūs autoriai pasinaudojo tramplinu sužibėti. Šiemet paralelinės festivalio programos „Dvi režisierių savaitės” ir „Kritikų savaitė” pažėrė galbūt vertingesnių ir įsimintesnių kūrinių už oficialios programos sukviestus senukus ir nuolatinius draugus.
