Mažas, kuklus ir unikalus Teluridės kino festivalis savo programą tradiciškai laiko paslaptyje iki atidarymo dienos. Pernai Amerikos kalnuose tyliai įvyko kelios nugvelbtos premjeros, „Oskarų” strategai pradėjo mieliau rinktis kelionę į Teluridę ir vos 4 dienų renginys tapo skausminga rakštimi didiesiems. Toronto kino festivalis apsisprendė kovoti negarbingai išduodamas Teluridei atrinktus filmus ir išsklaidydamas paslaptis. Visi, kas norėjo, suprato, kad „Kanados premjera” pažymėti kūriniai startuos pirmiausiai Teluridėje. Savo ruožtu Venecija visus amerikiečių pakviestus filmus iškaišiojo į pirmų trejų dienų repertuarą.
Akiniai padeda pamatyti tiesą
„Oskarui” nominuotas, BAFTA ir Europos kino meno akademijos prizus laimėjęs Joshua Oppenheimeris išdrįso pratęsti garsųjį šokoterapinį dokumentinį filmą „Žudymo menas” (The Act of Killing) ir dar sykį grįžti į Indoneziją.
Reikšmingi apdovanojimai greitai sukrovė ekspedicijai reikalingą biudžetą ir paskatino norą giliau ištirti skausmingus istorinius įvykius.
Reikšmingi apdovanojimai greitai sukrovė ekspedicijai reikalingą biudžetą ir paskatino norą giliau ištirti skausmingus istorinius įvykius.
1965 metais kariuomenė nuvertė Pietryčių Azijos šalies valdžią, o naujiems įstatymams nepritariančius piliečius apšaukė komunistais, kuriuos už akių nubaudė mirties bausmėmis.
Tris mėnesius dieną ir naktį vykdytos drąstiškos egzekucijos pareikalavo 500 tūkstančių gyvybių. Likvidatoriai, sargai, budeliai, vadai ir genocido sumanytojai vis dar gyvena be menkiausio sąžinės graužimo, rašo prisiminimų knygas su detaliomis žudynių iliustracijomis. Totalitarinio rėžimo aukų artimieji kasdien susitinka senstelėjusius budelius, tačiau jie vadovaujasi patarle „Praeitis yra praeitis” ir nutyli tiesą.
Neįtikėtina, kaip Joshua Oppenheimeris užsitarnavo siaubingos reputacijos vyrų ir juos aklai ginančių giminaičių pasitikėjimą. Kad taptų jų „draugu” ir būtų kviečiamas į svečius, režisieriui prireikė 7 metų.
Jis nesiruošia būti vien tik stebėtoju ir padeda nukentėjusiųjų giminaičiams išgirsti paaiškinimus į gausybę „kodėl?”.
Filme „Tiesos žvilgsnis” (The Look of Silence) drąsusis akių gydytojas lanko kaimo gyventojus, geranoriškai tikrina jų regėjimą, užsirašinėja duomenis akiniams ir nepraleidžia progos pasidomėti, kaip jaučiasi jo brolį žiauriai nukankinę, po to antrą kartą pagrobę, pažadėję nuvežti į ligoninę, bet negailestingai nužudę mačetėmis ginkluoti niekšai.
J.Oppenheimeris fiksuoja pokalbius ir jaučia, kad draugiška atmosfera kaista, nes anksčiau nufilmuotą medžiagą peržiūrėjęs gydytojas konfrontuoja giliai kapstančiais, nepatogiais ir tiesiais klausimais, kurie išveda iš kantrybės ir išprovokuoja žudikų pyktį.
Joshua, pakviečiau tave į svečius, o dabar noriu, kad išeitum. Nekenčiu tavęs”, – replikuoja prie sienos prispaustas žudikas.
„Joshua, pakviečiau tave į svečius, o dabar noriu, kad išeitum. Nekenčiu tavęs”, – replikuoja prie sienos prispaustas žudikas. Jie paniškai bijo tiesos ir ramiai gyveno atsitvėrę tylos įžadais, o kruvinus „žygdarbius” mėgino nuslėpti net nuo savo vaikų ir anūkų. Akiniai čia tampa tiesos metafora.
Kroatijos sala komunistų „atostogoms”
Vienintelis Venecijos kino festivalio konkursinės programos dokumentinis filmas paskatina palyginimus su „Sarajevo širdį” už geriausią dokumentinį filmą apdovanota „Nuoga sala” (Naked Island).
Šešis metus tyrinėjusios, filmavusios ir montavusios režisierės senelis pradingo be žinios keturiems metams ir tik bausmės už „komunizmą” pabaigoje atsiuntė namo raštelį „Gyvas esu”. Grįžęs iš įkalinimo saloje vyras atsitvėrė tylos įžadais ir iki mirties neišsidavė, kokius brutalius siaubus ir kankinimus jam teko ištverti.
Totalitarinį Jugoslavijos valdymą ištyrusi debiutantė Tiha K.Gudac vis dėlto nutarė nerodyti budelių veidų ir palikti blogiausių žmonių asmenybes gūdžioje nežinioje, nors turėjo nufilmavusi sensacingus interviu su budeliais ir kankintojais. J.Oppenheimerį kaip tik domina patys blogiausi ir negailestingiausi piliečiai, kurie išsisuko nuo teisingumo ir mėgaujasi laisvu gyvenimu visai šalia vyrų ir brolių netekusių šeimų.
Ištvirkimas rūsiuose ir garažuose
Aktualių dokumentikos gėrybių pažėrė šmaikštusis provokatorius Ulrichas Seidlis. Po meilę, tikėjimą ir viltį identifikavusios ambicingosios trilogijos „Rojus” (Paradise) nenuorama austras atsigręžė prie pomėgio stebėti realių žmonių gyvenimus.
„Ką austrai veikia savo namų rūsiuose?”, – paklausė jis žmonos, mūzos ir kūrybos partnerės Veronikos Franz. Preciziškai surežisuotas ir paradoksaliai juokingas dokumentinis filmas „Rūsyje” (In the Basement) supažindina su liguistais, šokiruojančiais, ištvirkusiais, bauginančiais, maniakiškais eilinių austrų pomėgiais, nepadoriomis aistromis, negražia laisvalaikio veikla.
Neabejotina, kad režisierius darė kruopščią dalyvių atranką, organizavo bandomuosius filmus, pasirinko pačius „kiečiausius” kandidatus ir tikriausiai surepetavo kiekvieną epizodą. Filme sutinkame realius žmones, bet jie elgiasi prieš kamerą taip, kaip paprašo kultinis ponas Ulrichas.
„Caritas” organizacijoje dienomis plušanti tetulė mėgsta vojeristinį sadomazochizmą su virvėmis, jaunesnė moteris ryškiai ružavais plaukais mėgsta dominuoti ir savinasi ją seksualiai patenkinančius vyrus, jaunai prostitutei nepritrūksta žodžių kasdienės kūniškos procesijos pristatymui, vieniša močiutė kartoninėse bananų dėžėse laiko lėles ir vakarais ateina paglamonėti lyg savo vaikus.
Režisierius atrado keistuolių kolekcionierių, azartiškų šaulių (namų tiro taikinys – nupieštas Popiežiaus veidas), staugiančių operų arijas savamokslių dainininkų, apsivalgiusių erotomanų sunkumų kilnotojų genitalijomis ir sekso parduotuvių žaisliukų naudotojų.
N-18 cenzūros nusipelnančiama „Rūsyje” dvelkia žaisminga ir provokuojanti atmosfera, kurioje savotiškai smagu pabūti pusantros valandos, bet priklausomų ir pasiutusių austrų nesinorėtų sutikti kur nors sutikti.
N-18 cenzūros nusipelnančiama „Rūsyje” dvelkia žaisminga ir provokuojanti atmosfera, kurioje savotiškai smagu pabūti pusantros valandos, bet priklausomų ir pasiutusių austrų nesinorėtų sutikti kur nors sutikti.
Mafijozinis trileris Nr. 1
Italai neveltui laikomi kino apie mafiją ekspertais. Lūkesčius pateisinusi kriminalinė drama „Tamsiosios sielos” (Black Souls) prikausto aštria ir nervinga įtampa, kiekviename žingsnyje lydinčia baime, hierarchijos ir garbės šūviais, šaltakraujiškomis išdavystėmis, dviejų klanų protmūšiu ir iš kartos į kartą perduodamais genais žudyti.
Jeigu prireikia, kulkos paleidžiamos į patį artimiausią žmogų. Tarp Milano ir Pietų Italijos kalnų kaimelio išsibarsčiusi mafijos šeima susitaria tarpininkauti kokaino kontrobandą su Pietų Amerikos tiekėjais. Avis veisiančių konkurentų klanas nesnaudžia ir atsako kruvinomis žudynėmis, kurios paskatina vendetą ir supriešina tris brolius.
Italų spauda nepasikuklino sukurpti intrigą, ar „Tamsiosios sielos” galėtų būti nauja „Gomora”. 2008 m. Kanuose nuskambėjusios kriminalinės dramos scenarijaus autorius Fabrizzio Rugirello su režisieriumi Francesco Munzi intensyviai tyrinėjo Kalabrijos regiono organizuotą nusikalstamumą, įtraukiantį paauglius į pavojų voratinklį ir viltingai idealizuotą mafijos prabangą.
Idėjas ir užuominas apie Kalabrijoje susitelkusiais dinastijas jiems padiktavo knyga, tačiau autentiškas realizmas, apklaustų vietinių informacija ir mitai sustiprina vaidybinės gangsterinės dramos turinį. Pasiruošimo pradžioje režisierius netgi mąstė Kalabrijos mafiją demaskuoti dokumentiniu filmu, kol galiausiai pasirinko išgalvotą, bet tikrais faktais pagrįstą pasakojimą.
Bankininkų godume skęstanti sąžinė
Komplimentai skambėjo Irane gimusiam, bet Amerikoje gyvenančiam režisieriui Raminui Bahrani, kurio karjera sužibėjo Venecijoje su debiutiniu filmu „Kioskas Niujorke” (Man Pushing Cart).
Kino kritikas Rogeris Ebertas ypač liaupsino jaunąjį autorių, o kiekvienas jo filmas prisiglausdavo skirtingose Venecijos kino festivalio programose.
Socialinės dramos „99 namai” (99 Homes) scenarijui Raminas prisikalbino iš Irano deportuotą kultinį režisierių Amirą Naderi.
Žmogus-voras Andrew Garfieldas savo milijoniniais honorarais finansavo nepriklausomą dramą. Piktdžiugiški kritikai sakys, kad jis tiesiog nusipirko rimtą „žemišką” vaidmenį.
Socialinės dramos „99 namai” (99 Homes) scenarijui Raminas prisikalbino iš Irano deportuotą kultinį režisierių Amirą Naderi.
Jaunuolis tampa paprastu darbininku, kuris negauna atlyginimo ir nesumoka paskolų, o beširdžiai bankininkai duoda leidimą iškraustyti jo šeimą su geranoriška galimybe pasiimti reikalingiausius daiktus per 2 minutes.
Statybininkas neatstoja nuo jį iškrausčiusio nekilnojamojo turto agentūros vadovo (TV serialo „Sausas įstatymas. Mafijos gimimas” aktorius Michaelas Shannonas), užsitarnauja pasitikėjimą, sėkmingai įvykdo užduotis ir gauna darbą, kuris prieš mėnesį jį patį pavertė benamiu.
Dabar jo pečius užgula atsakomybė pranešti žmonėms, kad namas priklauso bankui ir privalu skubiai išsinešdinti. „99 namai” taikliai pateikia sąžinės ir padorumo egzaminą prieš godumą ir korupciją, nors siužetą intrigą pakankamai lengva nuspėti.
