Vaikiška revoliucija
Su pilna pagarba Maestro Mohsenui Makhmalbafui belieka pripažinti, kad konkursinę programą „Horizontai” pradėjusi politizuota satyra „Prezidentas” (The President) žiūrisi nuobodžiai ir didaktiškai. Šimtus kartų girdėtos idėjos, nugrotos melodijos ir moralizavimas vizualinėmis metaforomis. Tikriausiai turtingi Gruzijos finansuotojai išskyrė šalies bičiuliui skaitlingą biudžetą, kad vaizdai atrodytų patraukliai ir masinėms scenoms nepritrūktų statistų. Tačiau vizualumas neužglaisto tuštoko turinio, o aktuali diktatūros valdymo tema aiškinama naiviai ir supaprastintai.
Žaismingai apie sukilimus ir revoliucijas pasakojantį filmą tiktų rodyti nebent vaikiškose festivalių programose, juolab neįvardintos šalies diktatoriaus anūką pasiaukojančiai ir charizmatiškai vaidina talentingas berniukas. Pasišiukšlinęs Prezidentas mėgina pasprukti prabangiu limuzinu, sumeluodamas vizitą į užsienį, bet netrukus jau valkatauja, slepiasi kartoninėse dėžėse ir apsimetinėja gatvės muzikantu. Nuverstasis valstybės vadovas pamato, kokį skurdo dugną pasiekė jo nustekenta šalis.
Smagiausia metamarfozių dalis, kad Mohsenas Makhmalbafas įsivaizduoja sąžiningą ir smalsų vaiką Arabų pavasario demonstracijų ir revoliucijų sinonimu. Įdomu būtų išgirsti, kas iššifravo „Prezidentą” būtent tokia trajektorija.
Kai moterys kalbasi su vyrais
Irano režisierės Rakshan Bani-Etemad „Istorijos” (Tales) intrigavo reta galimybe pamatyti Islamo šalyje kuriančios ir nedeportuotos garsiausios moters filmą. Per pastaruosius metus tik Mohseno Makhmalbafo dukterys Samira ir Hana buvo pastebimos festivalių akiratyje. Veteranė Rakshan Bani-Etemad švenčia premjerą vaidybiniame kine po 8 metų pertraukos ir naudojasi madingai išpopuliarėjusia sujungtų, bet nesusijusių trumpametražių istorijų struktūra (Kanų festivalis turėjo argentinietišką komediją „Beprotiškos istorijos”). Čia stengiamasi surišti prasmę per giminystės arba profesinius ryšius. Beveik visi trumpų istorijų herojai buvo įvesti ankstesniuose režisierės filmuose, tačiau juos mažai kas matė ir neturės galimybių suprasti viso „Istorijų” konteksto.
Jei žiūrėjote bent vieną Irano filmą, tai panašias emocijas atkartojanti naujiena niekuo nenustebins. Daug ilgų diskusijų tarp skirtingo amžiaus moterų ir vyrų, provokuojantys kuriozai valstybinėse institucijose, kurioms nerūpi paprasto piliečio vargai, intymūs pokalbiai taksi automobilyje (juo jau važiavo Abbasas Kiarostami), be leidimo dokumentiką filmuojančio režisieriaus nuotykiai (ekrane vaizduojamos kameros simboliuose laikas tiksi, tačiau baterijos galia lieka nepakitusi). Taiklūs žodžiai demaskuoja neištikimybę, socialinę neteisybę, kaltę, neišsipildžiusius lūkesčius, nelaimingą meilę, klestinčią propagandą, valdžios draudimus, cenzūrą, korupciją.
Nepavykęs Chaplino pagrobimas
Slogias ir šokiruojančias dienos nuotaikas ketino sušvelninti prancūzų režisieriaus Xaviero Beauvois komiška drama „Šlovės kaina” (The Price of Fame). Gražus planas apmaudžiai nepasiteisino. Susiduriame su ypatingu „katės maiše” atveju: daug žadantis, intriguojantis ir šmaikštus aprašymas kataloge absoliučiai neatitiko vaizdų ir emocijų ekrane. Po nuvylusios peržiūros pirmiausiai knietėjo paklausti – nejaugi šią nesąmonę surežisavo Kanų festivalio Didžiojo žiuri prizu apdovanotos rimtos religinės dramos „Apie dievus ir žmones” (Of Gods and Men) autorius?
Visiems režisieriams pasitaiko atostoginių filmų, bet Xavierui Beauvois nepavyko sukurpti net elementarios pramogos apie 1977 m. šv. Kalėdas Šveicarijoje. Dviem tingintiems dirbti ir nelaimingai gyvenantiems bičiuliams vogtas televizorius ištransliuoja šventinę dovaną: sensacingą naujieną apie komiko Charlie Chaplino mirtį palydi reportažai apie jo uždirbtus pasakiškus turtus. Vyrukai apsisprendžia „pasiskolinti” visų imigrantų, bedarbių ir varguolių draugo kūną, kad paterorizuotų gedinčią šeimą dėl 1 mln. Šveicarijos frankų išpirkos.
Karsto kasimo procedūra prasideda tik 45 minutę, nes užsižaidęs režisierius pernelyg lėtai ir nuobodžiai krapšto motyvacijas absurdiškam nusikaltimui. Vienas ką tik išėjo iš kalėjimo tuščiomis kišenėmis, o kito žmona (puiki Libano aktorė-režisierė Nadine Labaki tiesiog paskolino savo vardą tuščiam vaidmeniui) neturi sveikatos draudimo būtinai operacijai, o banko atstovas atsisako išduoti paskolą (pokalbis užtrunka bent 3 minutes, o mes juk žinome jo pabaigą). Šantažas, nemokšiškos derybos, pinigų atsiėmimas vyksta lyg blogiausiose televizinėse komedijose. Policija pagauna idiotus vagišius dar banalesnėmis aplinkybėmis ir tuomet nušvinta laiminga pabaiga, kaip pridera Charlie Chaplino filmams.
Trumpą epizodinį vaidmenį atliekantis legendinio komiko sūnus Eugene'as Chaplinas spaudos konferencijoje patvirtino, kad po laidotuvių šeima iš tiesų sulaukė pinigų kaulytojų skambučių, o 1978 m. sausį atvykėliai iš Bulgarijos ir Lenkijos iškasė kapą ir paslėpė tėvo karstą dėl išpirkos. Realių įvykių padiktuotą idėją režisierius bando gelbėti Charlie Chaplino kūrybos parodijomis, trumpametražio filmo „Vaistai” ištrauka, Maestro komedijų muzikinėmis melodijomis, kriminalizuotu klounų šokiu pagal „Krikštatėvio” kompoziciją ir tradicinės prancūzų komedijos situacijomis, bet jos išeina tiesiog nejuokingos. Apmaudu, tačiau žvaigždės kartais krenta. Tik ne visiems patogu tai pripažinti.
