Trumpų anekdotų girlianda
Kaip ir 20 prodiuserių prižiūrimas vokiečių turkas Fatihas Akinas, švedų kino veteranas Roy’us Anderssonas finišavo prieš 14 metų pradėtą trilogiją apie bandymą suprasti, ką reiškia būti žmogumi. 2000 m. Kanų festivalio žiuri prizu apdovanotos tragikomedijos „Dainos iš antro aukšto” ir 2007 m. geriausiu švedišku filmu pripažintos tragikomedijos „Tu gyvendamas džiaukis” fone identišką juodo humoro ir absurdo stilių tęsiantis bei filosofuojantis apie egzistenciją „Balandis nutūpė ant šakos ir pagalvojo apie gyvenimą” (A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence) sklando silpniausiai. Venecijietiškos premjeros reakcijas nujautę Švedijos kino instituto ekspertai „Oskaro” nominacijai už geriausią užsienio šalies filmą pasiūlė Kanų festivalio hitą „Turistas” (Tourist / Force Majeure), kurio režisierius Rubenas Ostlundas netgi buvo draugiškai susilažinęs iš tūkstančio eurų su Gioteborge gyvenančiu Roy’umi Anderssonu, kad Švedijos kandidatu bus pasirinktas būtent jis.
„Balandis” suplasnoja trejais tarpusavyje nesusijusiais anekdotais „Pasimatymas su mirtimi” apie senus žmones, kurie netikėtomis aplinkybėmis leidžiasi nušienaujami giltinės dalgio
„Balandis” suplasnoja trejais tarpusavyje nesusijusiais anekdotais „Pasimatymas su mirtimi” apie senus žmones, kurie netikėtomis aplinkybėmis leidžiasi nušienaujami giltinės dalgio. Tai veiksmingiausi, geriausi ir juokingiausi filmo momentai. Toliau režisierius lipdo nesiklijuojantį siužetą iš 37 trumpų, pasikartojančių, absurdiškų, atsigręžiančių į istorinius įvykius ir retomis akimirkomis šmaikščių istorijų.
Vampyriškai nubalusiai nugrimuoti šalutiniai veikėjai atlieka žaismingas ir dainingas užduotis, o po to mikliai pradingsta be jokių paaiškinimų. Dauno sindromą turinti mergaitė paaiškina mokytojai eilėraštį apie balandį, kuris nutūpė ant šakos nelaimingas. Tango mokytoja atvirai priekabiauja prie vienintelio repeticijoje vyro. Neprigirdintis senukas 60 metų kasdien grįžta į tą patį barą išlenkti taurelės. Švedijos karalius Karolis XII-asis demonstratyviai išvaro visas moteris iš baro, išjoja kariauti prieš rusus prie Poltavos ir pasikrauna malkų. Apmaudžiausia, kad būtent epizodiniai veikėjai yra įdomesni už pagrindinių lyderių duetą.
Kad visi būtų laimingi
Dažniausiai kadre vieši rutininę procedūrą kartojantys du senukų bendrabučio gyventojai. Nelaimingi ir šypsotis pamiršę prekybos agentai siūlo įsigyti helovyniškų suvenyrų – vampyrų dantis su prailgintomis iltimis, juokinimo dėžutę ir vienadančio senolio kaukę. Užstrigusios plokštelės principu grojačios melodijos diriguojama pardavimų procesija ir nuolat kartojamos vienodos frazės tiesiog atsibosta.
„Balandis nutūpė ant šakos ir pagalvojo apie gyvenimą” žiūrisi lyg sustojusio laiko kinas iš praeities. „Sidabrinio liūto” titului už geriausią režisūrą nusitaikiusiam perfekcionistui Roy’ui Anderssonui tikrai pavyko sumeistrauti atskiras scenas, kurias du vengrų operatoriai fiksuoja statiška skaitmenine kamera ir nepamiršta smulkiausių detalių. Kelis sykius stebime dvejose vietose (pavyzdžiui, gatvėje ir restorane) sinchroniškai verdančius konfliktus. Tačiau epizodinė struktūra taip ir palieka neišbaigta.
„Balandis nutūpė ant šakos ir pagalvojo apie gyvenimą” žiūrisi lyg sustojusio laiko kinas iš praeities
Venecijos orbitoje švedų tragikomedijos nenaudai byloja išvakarėse žibėjusi ir žiūrovus žavėjusi HBO televizinė drama „Olivija Kiteridž”, kuri efektingiau apglėbė tas pačias senatvės, depresijos ir mirties laukimo temas.
Kanibalistinis karas
Bebaimis ir kultinis ekstremalaus japonų kino autorius Shinji Tsukamoto fantasmagoriniame anti-kariniame trileryje „Gaisrai lygumoje” (Fires on the Plain) automatais iššauna girdėtą ir matytą žinią, kad bet koks karas prilygsta beprasmybei ir suliepsnoja pragaru priverstiems dalyvauti žmonėms. Režisierius pats vaidina tuberkulioze apsirgusį japonų būrio eilinį, desperatiškai mėginantį išvaduoti jaunus vyrus iš žvėriškai ginkluotos Filipinų kaimiečių apgulties. Finalinę II-ojo pasaulinio karo savaitę jie papuola į džiunglių klaustrofobijos ir neįmanomo išsigelbėjimo spąstus, kai į kruvino mūšio vietą priartėja amerikiečių batalionas.
Žanrinio kino ingridientus, siaubo trilerio madas ir rimtą išlikimo dramą energingai suplakusį filmą inicijavo populiari Japonijoje rašytojo Shohei Ooka knyga „Nubi”, kurią privaloma perskaityti mokyklose. Pagal šį šaltinį režisierius Konas Ichikawa sukūrė japonų kino klasikos lobynuose įrašytą 1959 m. dramą (geriausias Lokarno kino festivalio filmas), tad nuodugniau susipažinę su medžiaga žiūrovai ypatingų paslapčių net nelaukė.
Shinji Tsukamoto pasireiškia pulsuojančiu efektyvumu, vizualizuodamas stambiu planu siaubingus susišaudymus ir sprogdinimus, žmonių kūnų dalių fejerverkus, beprotybės katile verdančias gyvybes ir pasmerktų mirčiai kareivių agoniją
Laisvamaniškame perdirbinyje turinys sąmoningai nustumiamas į mažiau svarbesnę zoną, o Shinji Tsukamoto pasireiškia pulsuojančiu efektyvumu, vizualizuodamas stambiu planu siaubingus susišaudymus ir sprogdinimus, žmonių kūnų dalių fejerverkus, beprotybės katile verdančias gyvybes ir pasmerktų mirčiai kareivių agoniją. „Gaisrams lygumoje” ypač pasitarnauja didelis ekranas ir kokybiškas garsas (muzikiniame takelyje dominuoja riksmai), kai gali fiziškai pajausti batalijų kvapą, baimę ir išgąstį. Izoliuoti džiunglėse ir smugdomi vis giliau į pražūtį, japonai šaudo beždžiones vakarienei, bet netrukus pusryčiams kramto kanibalistinius patiekalus.
Stipriausius nervus kaip reikiant pakutena neįmanomai aukštai užkelta įtampa, bet mintyse nušvinta palyginimai su „Rembo”, „Išlikę gyvi” ir „Mūsų dienų apokalipsė”. Tai buvo kol kas vienintelis seansas, kai Venecijos žiūrovai paplojo per įžangos titrus, kai tik ekrane įsižiebė Shinji Tsukamoto pavardė.
