Edvinas Pukšta: Venecijos kino festivalyje – šuniškas skandalas ir maištingos paauglystės kronika

Brutalios kautynės
Pirmą kartą vaidybinį kiną režisavusio turko Kaano Mujdeci priešpremjerinis seansas salėje „Darsena” baigėsi grupės vyrų staugimu. Jie tikriausiai atstovavo kažkurią gyvūnų apsaugos organizaciją, demonstratyviai ir garsiai piktinosi drąstišku šunų išnaudojimu. Sniegu apšerkšnijusioje, vėjuotoje ir šaltoje Anatalijoje (šį Turkijos regioną ypač mėgsta Nuri Bilge Ceylanas) nufilmuota drama „Sivas” priverčia užgniaužti kvapą kietomis šunų dvikovomis. Du kartus kalnų aviganiai kruvinai susikimba kaime, o trečią mūšį režisierius užfiksuoja nelegaliai ir slaptai suorganizuotame Turkijos čempionate. Aštrių dvikovų autentika ir natūralumas pribloškia ir sujaukia jausmus.

Šunys nėra aktoriai ir jų nepaprašysi suvaidinti įkandimų ir draskymų. Prodiuseriai atidžiai kontroliavo iltinius susikibimus ir saugojo šunis nuo kritinių traumų. Titruose patvirtinama, kad nė vienas gyvūnas nenukentėjo. Natūralu, kad realūs kadrai įsiutino gyvūnų apsauga besirūpinančius žmones, bet Venecijos „Bienalės” organizatoriai tiksliai žinojo kur lenda ir numatė prieštaringas reakcijas.

Gimtajame regione filmavusio Kaano Mujdeci patirtis dokumentikoje pastebi nesuvaidintas smulkmenas apie gyvenimą provincijos kaime, fiksuoja artėjančios žiemos nuotaikas, žmonių buitį ir ryšį su gyvūnais.  

Berniukas ir šuo
Sivas yra vieno iš dvikovoms treniruojamo šuns vardas. Pirmąjį mūšį žiauriai pralaimėjęs keturkojis lieka gulėti lauke, o jo šeimininkas pagalvoja, kad aviganis jau niekam tikęs ir palieka padvėsti. Leisgyvį šunį pamatęs vienuolikmetis guvus vaikas pasiprašo tėvų leidimo parsivežti Sivasą namo. Jis jautriai rūpinasi gyvūnu, nuoširdžiai slaugo ir padeda atsistoti ant kojų. Energingas ir žingeidus berniukas tiki, kad šuo taip pat turi sielą, bet netrukus pats įsijaučia į baisias kaimo tradicijas - aiškintis santykius su kaimynais per šunų kautynes.

„Sivas” yra gražus ir jausmingas kinas apie besąlygišką berniuko ir šuns draugystę. Magiškai užfiksuotas vaiko susibendravimas su kovinės veislės keturkoju ne tik sužavi, bet sukrečia, nes šuo kai kuriomis akimirkomis sureaguoja pavojingai į bebabaimio vaiko pastangas. Žinoma, jo negalima rekomenduoti „Kino pavasaryje” žiūrėjusiems prancūzų epą „Gražuolė ir Sebastianas”, nes žiaurios scenos sukrės ir išgąsdins mažesnius žiūrovus. Cenzoriams ir tėvams akivaizdžiai nepatiks epizodas, kuriame vienuolikmetis užsidega cigaretę ir įtraukia dūmą.

Bet kokiu atveju natūraliai vaidinantis turkas Doganas Izci yra tikras Venecijos atradimas. „Volpi” taurės neprofesionaliam aktoriui niekas neduos, kai šalia yra Michaelas Keatonas, Viggo Mortensenas, Alas Pacino ir dar laukia išėjimo Willemas Dafoe, tačiau Marcello Mastroianni prizas už geriausią pirmą vaidmenį skamba visiškai įmanomai.

Nusilpę prancūzai
Šiemet Venecija įtartinai pasitiki prancūziškais filmais. Pagal premjerų kiekį Prancūziją lenkia tik šeimininkė Italija, kurios žiūrovams, aišku, besąlygiškai patinka kaimynų kinas. Tik taip galima paaiškinti meno vadovo Alberto Barbera užsispyrimą konkursinėje programuoje atiduoti net 4 filmams iš Prancūzijos. Net Kanai maksimaliai priglaudžia 4 savus kūrinius. Nesipiktintume, jei prancūzai pademonstruotų ką nors išskirtinio, bet Venecijoje jie plaukioja bejėgiškai. Tik karingai nusiteikęs vesternas „Toli nuo žmonių” parodė raumenis.

Kanų festivalio „Kritikų savaitėje” debiutavusios ir iškart iki Venecijos konkurso paaukštintos režisierės Alix Delaporte melodrama „Paskutinis smūgis” (The Last Hammer Blow) jautriai ir trafaretiškai pasakoja apie paauglį, kuris likus kelioms dienoms iki keturiolikto gimtadienio atsiduria neapsisprendimų kryžkelėje. Maištingas berniukas svajoja tapti profesionaliu futbolininku ir turi pakankamai įgimto talento, tačiau paniškai bijo prestižinio klubo peržiūros ir sapnuoja, kaip prieš pat smūgį į vartus pradingsta kamuolys.

Paauglystės simfonija be žodžių
Jis gyvena name ant ratų neprižiūrimoje aikštelėje prie paplūdymio su vieniša mama, kurią jau nualino chemoterapijos procedūros ir nurašė gydytojai. Moteris supranta, kad nedaug liko galimybių pasitikti gražų saulėlydį su sūnumi, o jis desperatiškai skuba pasimatyti su tėvu, kurio niekuomet nematė. Berniukas vis dažniau lankosi į Monpelje atvykusio Maestro dirigento repeticijose su simfoniniu orkestru ir tiki, kad būtent jis yra tėtis, nors šis teigia neturintis vaikų (tipinis „muilo operos” instrumentas). Maža to, kaimynų ispanų šeimos name ant ratų nerimstanti bendraamžė seksualiai gundo pirmajam pasimatymui. Mergaitė kiekvieną sykį flirtuoja dėl bučinio vien tik kūno kalba. Bendravimas be nebūtinų žodžių yra neišskirtinio filmo privalumas. Apie mamos ligą irgi sužinome be diskusijų ir paaiškinimų ar detalizavimų.

Patraukliai nufilmuotas, bet emociškai tuščias kūrinys analizuoja brandą nedėkingomis sąlygomis ir problematiškomis aplinkybėmis. Šiemet Berlynas buvo tiesiog užgrūstas vienodais filmais apie vaikus ir paauglius, paskui kuriuos bėgioja operatorius. Kai Richardas Linklateris užbaigė unikalią „Vaikystę” (Boyhood), tai nėra prasmės rekomenduoti kažką kitokio.

Muzikalios repeticijos su orkestru neabejotinai paglostys Venecijos komisijos prezidento kompozitoriaus Alexandre Desplat širdį. Tikriausiai jis vertins „Paskutinį smūgį” per muzikos prizmę. Vargu, ar kas nors iš teisėjų prisimins blankius Berlyno filmus ir paaiškins kolegoms kontekstą.