Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2022 11 20

Eimantė Saldūnaitė apie filmą „Tvano nebus“ ir jo kontekstą

Kino teatro „Pasaka“ reklaminis įrašas feisbuke rugpjūčio 23 d. skelbė: „Neįtikėtina, kaip filmo „Tvano nebus“ režisierius Maratas Sargsyanas išpranašavo dabartinius karo įvykius“. Toks marketinginis teiginys nejautriai ar net ciniškai išnaudoja reklamai karą Ukrainoje, taip pat juokingas yra ir bandymas įvardyti režisierių kaip konkrečių karinių veiksmų pranašą.
Valentinas Masalskis filmas Tvano Nebus
Valentinas Masalskis filmas Tvano Nebus / Kadras iš filmo

Vien iš pirmų filmo minučių galima suprasti, koks tai klaidingas sakinys. Filmas Tvano nebus (2020) prasideda sklendžiant debesyse tarp baltojo smėlio kalnų, lėtai leidžiantis link šventyklos, kurioje išminčius japonas pasako žiūrovams, kad „mes pralaimėjome karą, jie tai žinojo ir vis tiek numetė bombą“. Žiūrovas lyg ir supranta, kas tie jie, bet pasakiška, siurreali baltuma neleidžia vienareikšmiškai susieti ką tik išgirstų žodžių su Hirošimos ir Nagasakio atominiu bombardavimu. Pasilieka tik abstraktus supratimas ir klausimai apie karo beprasmiškumą. Šis prologas (o taip pat visos tolimesnės filmo plotmės) parodo, kad Tvano nebus yra Sargsyano kvietimas apmąstyti karą kaip fenomeną, o tai, jog šiuo metu mes šį filmą išjaučiame daug stipriau nei kovidiniais laikais (į ką nevykusiai referuoja kino teatro rinkodarininkai), yra ne režisieriaus toliaregystės vaisius, o, deja, tikrovės nuopelnas. Tačiau tai nereiškia, kad režisierius neatliko savo darbo.

Po prologo tarsi prasideda aiškesnis veiksmas: kaukėtų ir ginkluotų vyrų naktinis šturmas daugiabučių mikrorajone, kuris skendi ugnyje ir dūmuose. Kareiviai užtinka išsigandusią motiną su vaikais ir liepia pasirinkti, kuris berniukas galės pasilikti su ja. Žiūrovą šokiruoti turėtų ne tik situacijos ekstremalumas, tačiau ir girdima taisyklinga, mandagi, vos ne smetoninė lietuvių kalba. „Gerai, ponia, vienas gali likti“, – ištaria kareivių vadas (akt. Valentinas Masalskis) balsu. Lietuvių kalba ir gerai pažįstamas balsas priverčia pasimesti: kas ką tik atrodė kaip bet kokios šalies aplinka, staiga tapo artima, lietuviška erdve.

Filmo veiksmas veda į Lietuvos kaimą. Čia pagrindinis veikėjas – Masalskio įkūnytas pulkininkas – belaukdamas tolimesniems veiksmams reikalingų atsargų, marširuoja tarp medinių trobų ir smėlio maišų užkardų. Kareiviai tuo metu stumia laiką mobiliaisiais telefonais fiksuodami kovos draugų testosterono perteklių: kas tvirkina avis, kas daužo žalčius, besirangančius tarp nukritusių obuolių. Režisieriaus pasirinkimas perkelti filmo veiksmą iš miesto į provincijos erdvę audiovizualinėje atmintyje iškelia ne kartą matytus partizaninio karo vaizdinius. Taip lyg pasakoma, kad būtent toks kovos laukas, o ne mūšiai tarp daugiaaukštės statybos, lietuviams būtų labiau priimtinas scenarijus. Atrodo, kad šis filmas – alternatyvios istorijos pasakojimas apie pokarį, būtent šis laikmetis čia imituojamas. Įtarimą sustiprina jau minėta smetoninė Masalskio kalba, kartais išsprūstantys teatrinės vaidybos elementai („Ko stovi, aš klausiu?“) ir belaisviai, apsirengę taip, lyg būtų pagauti dar praeitame amžiuje. Kita vertus, tokį vaizdinį griauna ekrane vis pasirodantys dronai ir mobilieji telefonai bei vietoje liaudies dainų skambantis kareivių repas apie kulkas dum-dum. Tačiau tiesa yra tokia: režisierius žaidžia su erdvėlaikiu ir kuria menamą, sunkiai įvardijamą tikrovę, pasiskolindamas daugybės skirtingų tikrovių elementus. Taip atsiribojama nuo konkretaus komentaro apie pavienius įvykius ir deklaruojamas karo amžinumas: gali būti įvairios istorinės priežastys ir pasekmės, tačiau karas visada iššaukia aitrų beprasmybės skonį burnoje.

Tvano nebus neturi siužeto, tačiau tai nėra priekaištas – anaiptol, tai labai įdomus sprendimas. Kiekviena scena turi savo tikslą ir atskleidžia vis daugiau aplinkybių. Pavyzdžiui, viename epizode pulkininkas susitinka su vaikystės draugu, kuris dabar kovoja priešo pusėje (akt. Albinas Kėleris). Pokalbis tarp dviejų draugų vis nukrypsta nuo susitarimo dėl belaisvių link vaikystės prisiminimų. Žiūrovas supranta, kad vaizduojamas konfliktas veikiausiai yra pilietinis karas tarp lietuvių, kuriame nė viena pusė nėra linkusi kariauti, tačiau ši drama niekaip neprisideda prie filmo atomazgos (jeigu tokia apskritai yra). Kitoje scenoje pulkininkas iš bunkerio išvaro chirurgus, kurie iš nužudytų pulkininko kareivių išiminėja organus ir teigia, kad jeigu nebus organų, tai nebus nei ginklų, nei maisto, nei medikamentų. Tampa akivaizdu, kad šiame kare nėra teisiųjų pusės, su kuria galėtum tapatintis, tačiau tai taip pat yra tik informacija žiūrovui.

Filmo struktūroje šie faktai nieko nepakeičia ir neišvysto jokio konflikto. Iš dramaturginės pusės visas filmas yra tik ekspozicija, kurioje atsiskleidžia galimi konfliktai. Nėra išjudinamo įvykio, kuris sugriautų status quo. Įšaldytame siužete įkalintas karo dramaturgas (taip kelis kartus pavadinamas pulkininkas) yra pavargęs ir susitaikęs su pralaimėjimu. Tokia stagnacija neleidžia užsimiršti ir pasinerti į filmo realybę, kadangi žiūrovas vis susiduria su klausimu: koks šio karo tikslas? Siužetas yra paaukotas dėl šio klausimo. Iš pasąmonės kyla dar vienas klausimas: ar tai reiškia, kad kiekvienas įšaldytas konfliktas priverčia pamiršti kovos tikslą?

Tiesa, dėl siužeto nebuvimo žiūrovui galbūt sunkiau sugaudyti ir suprasti įvairius intertekstus. Pavyzdžiui, filme gausu nuorodų į Šventąjį Raštą: žalčio ir avies simbolizmas, „paskutinės vakarienės“ scena, kurioje belaisviai surengia puotą įsivaizduodami valgius. Tačiau visos šios nuorodos nekuria prasminio ryšio ir nesuteikia filmui gylio. Tie patys belaisviai diskutuoja teologiniais klausimais apie Dievo (ne)buvimą, tačiau diskusija lieka paviršinė, kadangi jos išvada suskirsto pasaulį į juoda-balta kategorijas: tamsa yra šviesos nebuvimas, o karas – taikos nebuvimas. Kitaip sakant, išrišimas gal ir krikščioniškas, bet naivokas ar bent neoriginalus: blogis neegzistuoja, nėra savarankiškas ir atsiranda tada, kai pasirenkame netikėti gėriu. Todėl ir filmo nuorodos į Šventąjį Raštą neatlieka jokios kitos užduoties, o tik nurodo į režisieriaus įkvėpimo šaltinį. Tuo tarpu filmo pavadinimo iškodavimas yra šiek tiek įdomesnis uždavinys, kadangi priklauso nuo individualaus vertinimo: kiekvienas gali pasirinkti, kaip vertinti tai, kad žmonija nebus nubausta už savo nuodėmes ir esame palikti patys morališkai vertinti savo poelgius. Nepaisant to, tokiam organizmui kaip žmonija toks uždavinys yra neįmanomas. Kita vertus, permąstant filmo pavadinimą, supranti, kad režisierius nieko neišsigalvojo: po Nojaus kito tvano juk nebuvo.

Daug interpretacinių provokacijų žiūrovui kelia ir vizualinė filmo pusė (operatorius Feliksas Abrukauskas). Ekrane nuolat juntamas primygtinis kameros artumas šalia veiksmo, o sklandantys ir estetizuoti, ilgi kadrai priverčia laikyti kamerą dar vienu filmo personažu. Rodos, visose filmo scenose atkartojamas stebėjimo motyvas: kareiviai pro lentų plyšį nufilmuoja lytinį aktą su avimi, pulkininkas seka tuos pačius kareivius žvilgčiodamas pro langą, o drono „žvilgsnis“ nužmogina ir pateikia objektyvizuotą vaizdą, kuriame kiekvienas individas yra tik taikinys. Tokį stebėtojo perspektyvos akcentavimą galima laikyti stilistine figūra arba noru viską pateikti per tam tikrą menamo žvilgsnio filtrą, tačiau paskutinės filmo minutės siūlo kiek kitokią interpretaciją. Filmo pabaigoje pulkininkas pagaliau išsilaisvina iš sustingusio siužeto: grįžęs namo per televizorių stebi tą patį epizodą iš filmo pradžios, kuriame motina yra priversta pasirinkti, kurį sūnų atiduoti kareiviams. Nors karas baigėsi, pulkininko veide matyti nuovargis ir liūdesys. Taip atskleidžiama ganėtinai šiurpi mintis: daugelis karių norėtų nebepatirti kovos mūšio tiesiogiai, iš arti, tačiau medijų pagalba perduodamos žinios iš karštųjų taškų gali taip pat varginti. Ten, kur nevyksta tiesioginiai kariniai veiksmai, nebūtinai vyrauja taika. Filmas šioje vietoje tarsi atsako belaisvių teologijai: taika nėra karo nebuvimas.

Filmas Tvano nebus yra konceptualus kūrinys. Režisieriui Maratui Sargsyanui daug svarbiau iškelti klausimus apie žmonių prigimtį ir perteikti karo beprasmybę nei išanalizuoti konkretų karinį konfliktą. Prieš kelerius metus sunokusių režisieriaus vaizduotės vaisių ir dabartinio politinio konteksto dermė (bet netapatumas) liudija tai, kad mūsų gebėjimas fantazuoti remiasi svajonėmis ir baimėmis, kylančiomis iš tikrovės. Aišku, įdomu yra tai, kad režisierius filmavimo aikštelėje 2018 m. kalbėdamas apie filmą su žurnaliste Jore Janavičiūte pasitelkė terminą „magiškasis realizmas“, o dabar šio termino filmo komunikacijoje kur kas mažiau – politinės permainos sąlygojo, kad realizmo filme įžiūrima daugiau nei magijos. Turbūt magiškasis realizmas ir šiaip nėra patrauklu – kas ant­ras lietuviškas filmas galėtų prisilipdyti tokią etiketę.­

Kita vertus, argi yra skirtumas, kaip komunikuojama apie šį filmą? Šioje vietoje susimąsčiau ir staiga manyje prabudo cinizmas. Atrodo, kad mąstant apie Tvano nebus pasisekimą kino teatruose ir žiūrovų recepciją, pagrindinis klausimas yra toks: ar kas nors, pavargęs nuo dar nesibaigusio karo eitų į filmą, kuriame sužinotų, kad karas, ypač užsitęsęs, vargina? Gerai apgalvojus šią koliziją tarp iš tikrovės kylančio aktualumo ir filmo tematikos, galutinė mano išvada yra tokia: Tvano nebus Lietuvos žiūrovus pasiekė pačiu laiku, bet niekas be kelių kino kritikų to neįvertins. Jeigu tai netiesa, džiaugsiuosi kiekvienu mestu akmeniu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų