S.Krones'ui iškyla klausimas, kuris lemia dokumentinio filmo atsiradimą: kaip tai įmanoma – kodėl tuščias butelis kerta pusę Europos?
Renginį moderavęs programos sudarytojas Vladas Rožėnas 15min teigė: „Į Lietuvą atvykęs režisierius S.Kronesas pristatė filmą, kuriame kūrybinė komanda sukuria specialius, plūduriuojančius GPS imtuvus, paleidžiamus keliauti Vokietijos mieste Drezdene, o su srovių pagalba pasiekiančius šiauriausias Norvegijos salas. Kūrėjų tikslas – suvokti, kaip keliauja į vandenį patenkančios šiukšlės.“
Režisierius kartu su draugų pagalba sukuria GPS signalus skleidžiančius specialius plūdurus, kuriuos išmetęs į vandenį Vokietijos upėje stebi judėjimo kryptis. Šis projektas truko apie 150 dienų.
Atvykęs į Lietuvą S.Kronesas į Nerį išmetė plūdurą, kuris pristatymo metu buvo Neries regioninio parko teritorijoje. Trečiadienį apie 15.30 val. jis buvo netoli Rykantų.
Plūduras yra „specialiai projektui sukurtas daiktas, kuris atrodo kaip penki alaus padėkliukai su kompiuteriuku ant viršaus“.
Šis daiktas buvo išmestas uždaro seanso, skirto mokiniams metu: „Kiekvienas seanse dalyvavęs moksleivis gavo specialią nuorodą, kurioje gali patikrinti, kur šiuo metu yra signalo šaltinis.“
Tyrimas apie šiukšlių judėjimą sykiu yra ir komentaras apie tai, jog atliekos niekada nėra kažkieno, jos – visų.
„Mes esame gimę tokioje sistemoje. Be to, dėl to nesame kalti. O tai labai liūdna“, – dalijosi režisieriaus draugas, kuris, prisidėjęs prie projekto, Norvegijoje padėjo stebėti GPS signalus skleidžiančias siuntas.
Kūrėjas diskusijos metu pridūrė, kad šis projektas ir filmo įgyvendinimas pakeitė jo gyvenimą:
„Pačioje pradžioje, kai supratau, kad tai yra didžiulė problema, sureagavau ganėtinai radikaliai – bandžiau nepirkti nieko, kas būtų padaryta iš plastiko. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad ėjau miegoti alkanas. Vėlai baigęs darbą nieko negalėjau nusipirkti, nes parduotuvėlėje viskas buvo supakuota į plastiką.
Viskas, apie ką pagalvotume, ko gero, bus padaryta iš plastiko.
Supratau, kad daugumai žmonių visame pasaulyje per daug sunku vengti plastiko. Juk viskas, apie ką bepagalvotume, ko gero, bus padaryta iš plastiko.
Per laiką supratau, kad tai ne mano kaltė ir sprendimą galiu priimti pats. Tačiau, sakykime, kad 80 proc. dienos laiko aš negaliu priimti sprendimo ir vartoju plastiką – apie šią problemą kalbėjausi su draugais, šeima, renginiuose ir su politikais.“
Filmo autorius taip pat planuoja „Šiaurinę srovę“ pristatyti mokyklose edukaciniais tikslais, tačiau kol kas didesnių pasiūlymų laukia ir yra atviras didiesiems ekranams.
„Visų pirma, šiuo metu dirbu universitete, savo mieste, kur žadamos filmo peržiūros studentams. Taip pat bendrauju su „The Ocean cleanup“ organizacija (Nyderlanduose įsikūrusi ne pelno siekianti aplinkos inžinerijos organizacija, kurianti technologiją, leidžiančią pašalinti plastiko taršą iš vandenynų ir sulaikyti ją upėse, kol ji pasiekia vandenyną – 15min past.).
Be to, mano bičiulis, kurį matėte filme, atrado būdą imti mėginėlius iš mikroplastiko, todėl turime nemažai darbo“, – atvirame pokalbyje su žiūrovais mintimis dalijosi režisierius.
