„Emilijos iš Laisvės alėjos“ scenaristas: kinas nėra menas

„Traktuoti, kad kinas yra tiktai menas ir jam galioja tik meniniai kriterijai, yra labai trumparegiška ir neišmintinga. Kinas yra komunikacijos kanalas bendravimui su tiksline auditorija“, – diskusijos metu pridūrė jis ir sulaukė dalies klausančiųjų prieštaravimo.

Kinas yra komunikacijos kanalas bendravimui su tiksline auditorija.

Lietuvos visuomenė – pažeidžiama

Tą vakarą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susirinkę istorikai ir kino profesionalai aiškinosi, kas yra „patriotinis menas“, kokį vaidmenį atlieka valstybinės institucijos jį kuriant ir ar jo reikia šiuolaikinei visuomenei. Diskusijos metu netrūko replikų apie filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“, kuriam scenarijų rašė minėtas J.Banys.

„Kinas-komunikacija yra kinas-verslas. Tai yra komercinis kinas, paremtas propaganda arba meile tėvynei vardan pinigų. Nieko asmenišku neturiu. Pajutau tai žiūrėdamas filmą“, – apie „Emiliją iš Laisvės alėjos“ kalbėjo kino režisierius Maratas Sargsyanas.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė

Kino istorikės Linos Kaminskaitės-Jančorienės nuomone, visuomenės dalis, kuri į kino sales masiškai traukė žiūrėti šio filmo ir išgyveno katarsį, yra pažeidžiama.

Pakanka kalbėti apie traumines patirtis arba herojinius santykius, įvykius ir mes ištirpstame, nebelieka kritinio santykio.

„Pakanka kalbėti apie traumines patirtis arba herojinius santykius, įvykius ir mes ištirpstame, nebelieka kritinio santykio.

[Filmas] buvo sukurtas tarsi konvencinės reklamos konstrukcija, tai yra, nori, kad pasibučiuotų? Štai. Nori, kad nužudytų rusą? Štai, – teigė L.Kaminskaitė-Jančorienė. – Lygiai ta pačia paprasta, intensyvia kino kalba sudėk kitą turinį, tai ką, visuomenė vėl [žiūrės]? Aišku, aš čia truputį sau prieštarauju, kadangi turinys buvo svarbus.“

Lietuvą sukonstravo ūkininko kalendorius

J.Banys reaguodamas į išsakytas mintis priminė, kad filme nebuvo nužudytas nei vienas rusas, ir siūlė nevertinti jo kraštutinumais – tai arba menas, arba komercija.

„Yra tarpinis dalykas – tam tikrų labai reikalingų žinučių transliavimas masinei auditorijai. Neužmirškime, kad Lietuvos valstybę jos tėvai sukūrė išnaudodami ūkininko kalendorių. Jame rašė, kada reikia mėšlą mėžti, jie rašė apie meilę Lietuvai. Sakė, kada sėti grūdus, rašė apie meilę Lietuvai. Rašė, kada pakelti, kada nuleisti karvei uodegą, rašė apie meilę Lietuvai“, – teigė scenaristas, pridurdamas, kad tik tokiu būdu valstietį būrą, kuriam nusispjaut ant aukštų materijų, pasiekė transliuota idėja.

„Jeigu Lietuvos valstybės tėvai nebūtų to darę, nebūtų nei Vasario 16-osios, nei Kovos 11-osios“, – konstatavo jis.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Tomas Vaiseta

Istorikas Tomas Vaiseta sutiko su teiginiu, kad be meno instrumentalizavimo Lietuva nebūtų atkūrusi nepriklausomybės, tačiau pateikdamas nacistinių propagandinių filmų pavyzdį pabrėžė, kad visuomenės konsolidavimas ne visuomet yra gėris, o šiuolaikinė Lietuvos visuomenė nuo XX a. pradžios smarkiai pasikeitė.

Istorikas: nereikia mūsų paversti būrais

„Kovos 11-osios Lietuva susikūrė. Esame visiškai kita visuomenė ir sakyti, kad menas atlieka tą pačią funkciją, kokią atliko XX a. pradžioje, yra absurdas. Mes esame kiti žmonės. Nereikia mūsų paversti būrais“, – sakė jis.

Antroji Lietuva. Kas su ja kalbėsis apie rimtus dalykus ir kokiu būdu tai darys? Ar rodydami laidą „Kalinių žmonos“?

„Po pastarųjų Seimo rinkimų pasakykite kas manote, kad Lietuvos visuomenė yra pakankamai sąmoninga ir dėl to nereikia nieko daryti? – susirinkusių pasiklausyti diskusijos paklausė J.Banys. – Visais laikas spręsti šį klausimą prisiimdavo inteligentija [...]. Antroji Lietuva. Kas su ja kalbėsis apie rimtus dalykus ir kokiu būdu tai darys? Ar rodydami laidą „Kalinių žmonos“ (LNK projektas – aut. past.)? Nes tai, ką rodo Lietuvos nacionalinė televizija (LRT), su visa didžiule meile šiam kanalui, ten nepatenka“.

J.Banys svarstė, ar LRT, daugiausiai žiūrima didžiausias pajamas ir geriausią išsilavinimą turinčios auditorijos, atlieka savo švietėjišką misiją, ir kuris kinas, išsikėlęs misiją perduoti žinią piliečiams, geriau įvykdo savo užduotį – tas kuris pasiekia 4 tūkst., ar tas, kuris pasiekia 120 tūkst. žiūrovų.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Jonas Banys

„Su žmonėmis niekas nedirba. Štai kodėl per rinkimus jie balsuoja už visokias nesąmones, štai kodėl už savo veiksmus neprisiima atsakomybės. Faktas, kad vienas, du filmai, penkios televizijos laidos, nieko neišspręs. Tai turi būti labai kryptinga politika“, – sakė jis.

Inteligentai atsiribojo nuo „runkelių“

„Emilijos iš Laisvės alėjos“ tikslas, scenaristo teigimu, buvo paskatinti šiuolaikinę visuomenę susimąstyti apie tai, kokius sprendimus, susijusius su visuomenės gyvenimu, su požiūriu į valdžią, valstybę, asmens kūrybos laisvę, ji priima. Anot J.Banio, tikslai buvo įgyvendinti.

„Kadangi buvome priversti žaisti pagal meno kūrinių taisykles, šiuo atveju sąmoningai nesitaikėme į antrąją Lietuvą, nes kai taikomės, darome tokius filmus kaip „Redirected“ ar „Zero 3“, – teigė scenaristas, kurio nuomone, Lietuvos menininkai stokoja iniciatyvos nuvykti į, anot jo, pakankamai purviną Lietuvą, kartu su ja pagyventi, pabernauti ir rasti sąlyčio taškų.

Menininkai užsidarė stiklo bokšte, o liaudis – stikliuko bokšte.

„Lietuvos inteligentija prisistatė labai daug stiklo bokštų, apsitvėrė labai didelėmis tvoromis, pasakė, kad su runkeliais jie nenori turėti nieko bendro, ir paliko tuos runkelius dirbti viščiukų fabrikuose. Dėl to jie ir išvažiuoja“, – dėstė kūrėjas.

„Menininkai užsidarė stiklo bokšte, o liaudis – stikliuko bokšte“, – atsakė T.Vaiseta. Jis sutiko, kad intelektualai prisiima atsakomybę už valstybės raidą, tačiau stebėjosi, kodėl viena visuomenės dalis demonstruojama kaip aukos, o kita – kaip kaltininkai.

„Tiesą sakant, nėra antros Lietuvos. Yra viena Lietuva. Netiesa sakyti, kad menininkai jos nemato ir nepasiekia, – teigė istorikas. – Eiti į antrą Lietuvą su vulgariais vaizdiniais yra labai klaidinga. Tai apsimetinėjimas ir neišradingumo priedanga. Jai reikia kitos produkcijos, bet reikia mokėti ją pateikti.“

Valstybinis užsakymas – pasikėsinimas į autonomiją

J.Banio nuomone, valstybinėms institucijomis trūksta suvokimo ir plano, kaip pasiekti antrąją Lietuvą, kaip jai ištransliuoti pilietiškumą ir asmeninę atsakomybę ugdančias žinutes, kurios galėtų būti pateiktos ir kita, nebūtinai meno forma.

Kino istorikės teigimu, tokiais atvejais, kai meno kūriniai tampa institucinio požiūrio iliustratyvia priemone, kūrėjai skalambija varpais.

„Kai institucijos pradeda kištis ir nurodinėti dalykus, įsivelia painiava ir kėsinamasi į meninį autonominį lauką“, – sako ji.

Filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ VIP premjera Kaune

+54

Diskusijos dalyviai nesutarė, kaip valstybinės institucijos vykdo filmų užsakymus. Anot J.Banio, jos pačios susiranda kūrėjus ir pasiūlo finansavimą.

Nėra taip, kad Lietuvoje yra daug [žmonių], trykštančių kurti propagandinius filmus ir valstybė, kaip kokia žvejė, juos žvejotų.

„Jeigu aš trykšte trykštu noru išsakyti savo meilę tėvynei, noriu tai padaryti plakatiškai ir nesubtiliai, ieškau priemonių, kaip tai padaryti. Ir jeigu man valstybinė institucija sako – mūsų tikslai ir uždaviniai sutampa, mes tave finansuosime. Ar tai užsakomasis kūrinys, ar ne?“ – svarstė scenaristas.

Istorikas piešė visai kitą įvykių versiją: „Nėra taip, kad Lietuvoje yra daug [žmonių], trykštančių kurti propagandinius filmus ir valstybė, kaip kokia žvejė, juos žvejotų.

Yra valstybės programos su aiškiai suformuluota užduotimi. Iš valstybės biudžeto skiriami pinigai ir režisieriai, scenaristai ar kiti gali pretenduoti į tuos pinigus“.

„Visiška netiesa“, – prieštaravo J.Banys.

Patriotizmas – kritiškas kalbėjimas apie mus pačius

Institucijos, viešai nediskutuodamos ir spręsdamos, kurie kūriniai yra verti valstybinio finansavimo, L.Kaminskaitės-Jančorienės nuomone, kuria privilegijas ir sąlygas kažkam kalbėti garsiau: „Teisės [į finansavimą] netenka visi kiti, kurių funkcijos nesutampa su valstybinės institucijos funkcija. Kuri turi kitokį požiūrį, kitokį matymą, trykšta meile kitiems dalykams“.

„Kritiškas kalbėjimas apie mus pačius ir yra tikrasis patriotizmas. Klausimas, ar yra valstybėje programa, kuri sako: finansuosime filmus, kurie išreiškia rūpestį ir galbūt kritikuoja Lietuvos kariuomenę. Arba šauktinių filosofiją. Ar yra tokia programa, kuri tai leistų?“, – domėjosi T.Vaiseta.

„Yra, – atsakė jam J.Banys. – Vadinasi „Lietuvos kino centras.“

„Uždarykime du jaunus žmones į laboratoriją“, – hipotetinį eksperimentą pasiūlė T.Vaiseta.

„Vienam duokime skaityti grynai lietuvišką, patriotinę literatūrą, žiūrėti kiną, aukštinantį mūsų klonius, laukus, miškus, gamtą, žmones, o kitam – gerą literatūrą, gerą kiną, kuris yra menas, ir nei vieno Lietuvos autoriaus. Kaip jums atrodo, kuris iš tų žmonių išaugtų sąmoningesnis ir kuris galiausiai būtų tikrasis patriotas, kuriam rūpėtų valstybė? Man atrodo, kad tas antrasis“, – pasvarstė istorikas.

Diskusiją „Pokalbiai NE apie teatrą: Ar menas turi nešti vėliavą?“ moderavo režisierius, LRT žurnalistas Karolis Kaupinis.