Praėjusiais metais estų režisierė Jaanika Arum, pateikusi filmo „Skin of a Mandarin“ projektą, tapo viena iš trijų trumpametražių filmų scenarijų rašymo rezidencijos „Baltic Shorts Residency“ dalyvių. Kartu su Raitis Abele iš Latvijos bei Jorūne Greičiūte iš Lietuvos, ji tris savaites praleido Kintuose įsikūrusioje menininkų rezidencijos erdvėje, kur turėjo galimybę tobulinti savo trumpametražio filmo scenarijų, padedama scenarijaus rašymo eksperto Wim Vanacker (Belgija). Šią rezidenciją organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
Jaanika Arum 2014 m. Estijos muzikos ir teatro akademijoje įgijo aktorės specialybę, vėliau intensyviai dirbo kino ir teatro srityse. Ji vaidino estų režisierių filmuose, tokiuose kaip „Free Range“ (rež.Veiko Õunpuu), „The Days That Confused“ (rež. Triin Ruumet), „The Polar Boy“ (rež. Anu Aun), „Purge“ (Antti J. Jokinen). Be to, Estijos dailės akademijoje Jaanika įgijo šiuolaikinio meno magistro laipsnį, yra sukūrusi instaliacijų, surengė du solo performansus: „Falling.together.moment“ (Tartu Naujasis teatras, 2015 m.) ir „Betweenspace“ (Von Krahlio teatras, 2017 m.), taip pat bendradarbiauja su įvairiais Estijos bei užsienio menininkais.
Apie tai, kokią naudą gali teikti scenarijaus rašymo rezidencija kino kūrėjui ir jo projektui, su Jaanika Arum kalbasi kino žurnalistas, BAFTA, FIPRESCI, Londono kritikų rato ir Europos kino akademijos narys Laurence Boyce.
Šiuo metu vyksta kvietimas teikti paraiškas 2021-ųjų „Baltic Shorts Residency“ programai. Paraiškų teikimo terminas – balandžio 18 d. Daugiau informacijos – https://lithuanianshorts.com/rezidencija-2021/.
Papasakok mums apie savo trumpametražio filmo projektą „Skin of a Mandarin“ – prie jo scenarijaus dirbai rezidencijos Kintuose metu.
Jaanika Arum: Jis paremtas tikra istorija, kurios centre – jauna moteris, norinti savaip atsisveikinti su mama, savarankiškai paruošdama jos kūną laidotuvėms. Bet taip elgtis nėra leidžiama.
Turiu giminaičių Sibire. Jiems pasirūpinti velionio kūnu – tai intymus veiksmas, atliekamas artimųjų – pradedant velionio prausimu bei aprengimu, baigiant bendravimu su jo siela. Ten ryšys su velionio kūnu bei tai, kaip be baimės pasitinkama mirtis, labai skiriasi nuo to, su kuo man teko susidurti Estijos miestietiškoje visuomenėje. Velionio kūnu čia dažniausiai pasirūpinama greitai, o pats procesas yra sudėtingas, reikalaujantis specialistų žinių bei įgūdžių. Mačiau, kaip daug baimės ir sumaišties mirtis įneša į mano artimųjų gyvenimą, kaip jiems sunku pakelti gedulo laikotarpį.
Pastaruoju metu, įvedus dar daugiau taisyklių, mirtis tapo dar anonimiškesnė, tuo pačiu sukeldama tik daugiau baimės ir nerimo. Tikiu, kad gedulo procesas savo esybėje – tai graži patirtis, nepaisant jos liūdesio.
Kas paskatino tave pateikti paraišką „Baltic Shorts Residency“ rezidencijai?
Kurį laiką dirbau prie scenarijaus ir vėliau paprašiau savo draugės prodiuserės jį perskaityti, nes norėjau sužinoti, ar mano scenarijuje ji įžvelgia potencialo, ar atvirkščiai. Anuomet drovėdavausi pasakoti, kad rašau scenarijų, apie tai žinojo vos keli žmonės. Perskaičiusi mano scenarijų, ji susisiekė su manimi ir papasakojo, kad Lietuvoje veikia viena puiki programa, skirta scenarijaus vystymui – „Baltic Shorts Residency“ – ir kad aš būtinai turėčiau pateikti paraišką joje dalyvauti. Tiesa, iki paraiškų teikimo termino pabaigos buvo likusios vos trys dienos. „Ar suspėsi?“, – paklausė ji. Suspėjau. Taip tapau viena iš 2020 m. „Baltic Shorts Residency“ rezidencijos dalyvių ir, tuo pačiu, radau prodiuserę savo filmui.
Kaip atrodė eilinė tavo diena rezidencijos laikotarpiu?
Nemanau, kad rezidencijos metu būta „eilinių“ dienų. Pirmą kartą atsidūrusi naujoje aplinkoje, kur viskas įdomu, tiesiog negalėjau vertinti dienų, praleistų ten, kaip „eilinių“. Ypačdėl to, kad rezidencija vyko po pirmojo karantino, kurio metu temačiau savo buto sienas. Kelionė į Kintus suteikė laisvės pojūtį, kadangi sienos tarp Baltijos valstybių buvo atidarytos likus vos kelioms dienoms iki rezidencijos pradžios.
Kasdien be išimties maudydavausi mariose, kurias dviračiu pasiekdavau vos per penkias minutes. Dar vienas „tipiškas“ dalykas, kurį prisimenu, buvo paukščių stebėjimas, kadangi per vieno iš miegamųjų langus buvo matyti gandralizdis. Tris savaites stebėjau, kaip auga ir stiprėja mažieji gandriukai. Jie man tapo it šeimos nariais – trypčiojau iš laimės, pamačiusi, kaip jie pirmą kartą išskrido iš lizdo.
Dirbdavau, savo ruožtu, kasdien vis kita forma. Pavyzdžiui, kartais susikurdavau darbo vietą ant buriavimo namelio stogo, su vaizdu į marias. Sykį nuplaukiau į Nidą, kur penkias valandas praleidau sėdėdama vienoje vietoje, smėlio kopų apsuptyje – stebėjau nepakartojamą peizažą, o galvoje tuo tarpu sukosi mintys apie scenarijų.
Tomis akimirkomis, kai reikėdavo pailsinti mintis ir atsikvėpti nuo scenarijaus rašymo, galėjau lipti ant dviračio ir leistis į ilgą pasivažinėjimą, kadangi kiekvienas rezidencijos dalyvis visam rezidencijos Kintuose laikotarpiui gavo po dviratį. Mokiausi kaituoti, o vakarais, senos sodybos tvarte, ant didžiulio ekrano, buvo rengiami kino vakarai.
Kartu su kitais dviem reizidencijos dalyviais, Raičiu ir Jorūne, mes kartu valgydavome, keliaudavome į netoliese esantį miestelį, eidavome pasikaitinti į pirtį – taigi, turėjome progų aptarti savo darbus, kas buvo labai svarbu mums visiems, mat buvome atsidūrę toje pačioje situacijoje. Verbalizuodami savo mintis bei užduodami vienas kitam klausimus, susijusius su mūsų projektais, galėjome „išleisti išorėn“ galvoje suformuluotas mintis bei pasistūmėti į priekį su savo darbais. Nepaisant to, kad visi trys esame labai skirtingi, nesunkiai radome bendrą kalbą. Buvo labai lengva būti kartu.
Kalbant apie rezidencijos scenarijaus konsultantą Wim Vanacker, jis – nepakartojamas patarėjas, be galo padėjęs rezidencijos metu. Su juo kartą per savaitę turėjome virtualius pokalbius. Tai būdavo pačios intensyviausios dienos, kurių metu mano širdis plakdavo stipriau – iš Wimo konsultacijų man buvo svarbu pasisemti tiek daug, kiek tik galiu.
Ką tau suteikė laikas, praleistas „Baltic Shorts Residency“ programoje?
Vienas dalykas, kurio išmokau, yra tai, jog, nepaisant to, kad savidisciplina ir sunkus darbas atsiribojus nuo aplinkos išlieka pagrindine sąlyga, be kurios scenarijaus neparašysi, ne ką mažiau svarbu atsiverti ir prašyti grįžtamojo ryšio iš tų, kuriais pasitiki. „Baltic Shorts Residency“ rezidencija tam suteikia puikią galimybę.
Papasakok mums apie tai, kas vyko po rezidencijos – tau pasisekė būti atrinktai į Baltijos šalių trumpametražių filmų forumą „Baltic Pitching Forum“?
„Baltic Pitching Forum“, nors ir vykęs virtualioje erdvėje, buvo taip profesionaliai organizuotas „Lithuanian Shorts“ komandos, kad žmogiškasis ryšys buvo justi net per ekraną – man tai atrodo labai svarbu. O neįtikėtinas dalykas buvo tai, kad „Skin of a Mandarin“ šiame forume pelnė apdovanojimą, kurio dėka galėjau dalyvauti tarptautinio Klermono-Ferano trumpametražių filmų festivalio metu vykstančiame koprodukcijos forume „Euro Connection“
Neilgai trukus po „Baltic Pitching Forum“, rengiamo Vilniuje, susipažinome su talentingu lietuviu operatoriumi Ugniu Tuleikiu. Jo idėjos labai gražiai rezonavo su projektu. Išties įdomus sutapimas, kad dabar ir vienas mūsų komandos narių yra iš Lietuvos. Turiu pasakyti, kad pažintys, kurias užmezgiau Lietuvoje, padėjo man stipriai pasistūmėti į priekį per 2020-uosius metus. Be to, dalį įsimintiniausių savo 2020 m. akimirkų taip pat sieju su Lietuva.
Mano projektas taip pat gavo finansavimą iš Estijos kino instituto ir Estijos kultūros fondo. Taigi, panašu, kad mes pamažu, bet užtikrintai judame reikiama linkme.
Ką patartum naujiems „Baltic Shorts Residency“ dalyviams?
Pirmas dalykas, kuris man šauna į galvą, tai kovoti dėl savo pagrindinės idėjos, bet pasitikėti Wimu. Keliauti pasroviui, eksperimentuoti, improvizuoti su scenarijumi ir kuo daugiau fantazuoti. Tam čia sukurtos saugiausios sąlygos: Wimas visą laiką buvo šalia, padėjo išlaikyti kertinę istorijos ašį, tuo pačiu skatindamas kurti, paversti savo kuriamą istoriją unikalia.
Be to, trys savaitės – toks trumpas laiko tarpas. Man tai buvo intensyvaus, disciplinuoto (bet, tuo pačiu, ir labai smagaus) darbo laikas. Kiekvienam nuoširdžiai rekomenduočiau atvykus į rezidenciją palikti nuošaly savo kasdienį gyvenimą, neprisiimti tam laikotarpiui kitų užduočių bei rezidencijos laiką skirti tik tam projektui, su kuriuo čia atvykai.
Ar yra dar kas nors, ką norėtum pridurti?
Kintuose tiek daug šikšnosparnių, tiesiog neįtikėtina galybė! Sutemus, pakanka pasivaikščioti gatvėmis, pažvelgti į palei kelią augančius medžius – koks nepakartojamas potyris!
