Vis tik paklaustas, kada planuoja krautis lagaminus į Holivudą, R.Östlundas sakė manantis, jog toks laikas niekada neateis. „Švedijoje turiu komandą žmonių, su kuriais puiku dirbti drauge. Su nauju projektu sieksime padaryti dar daugiau, nei iki šiol. Mačiau ne vieną Europos režisierių, kuris išvykęs į Holivudą nesijaučia laimingas ir tik praranda savo kūrybinę energiją. <…> Iš tiesų nemanau, kad sukurti filmą Holivude taip jau sudėtinga. Štai padaryti gerą filmą Holivude – čia jau kita kalba, tai pasiseka ne kiekvienam.“
Režisieriaus teigimu, žiniasklaida neturėtų taip pakvaišti, kai Europos režisieriai pamini Holivudą kaip būsimą savo karjeros tašką: „Mes turime didžiuotis europietiško kino tradicija, nagrinėjančia, ką reiškia būti žmogumi. Amerikietiškosios tradicijos šerdyje slypi kažkas kito.“
Tačiau kalbėdamas apie europietišką kiną R.Oslundas įžvelgė ir problemų. Pasak jo, pernelyg daug režisierių kuria arthauzinį kiną, nė nesismąstydami, kad tai yra toks pats žanras – su savais privalumais ir trūkumais – kaip, pavyzdžiui, komedija.
Geriausio aktoriaus apdovanojimą pelnęs Claes Bang, atlikęs pagrindinį vaidmenį filme „Kvadratas“, paklaustas, ar tikisi, jog pergalė Europos kino apdovanojimuose pakeis jo karjerą, sakė: „Nežinau, ar padės prizas, nes pats filmas jau padarė beprotiškai daug. Šiuo metu per savaitę gaunu 3 naujus scenarijus.“
„Kvadrato“ kūrybinė komanda prisiminė, jog Europos kino apdovanojimuose dalyvavo ir 2014 m., kai tarp nominantų buvo R.Östlundo filmas „Force Majeure“. Tiesa, tąkart visus apdovanojimus susišlavė Paweło Pawlikowskio filmas „Ida“.
„Kvadrato“ ir „Force Majeure“ prodiuseris Erikas Hemmendorffas spaudos konferencijos metu pasakojo, jog 2014 m. stebėjo vieną operatorių, kuris prieš skelbiant nominacijas pažvelgdavo į turėtą lapą, kuriame buvo surašyti laimėtojai: „Tuomet jo kamera iškart ieškodavo laureato – visad P.Pawlikowskio, o ne mūsų, tad dar prieš paskelbiant verdiktą žinodavome, kad nelaimėjome. Tąkart nepasisekė būti nominuotiems tais pačiais metais, kai pasirodė ir „Ida“, – juokėsi Erikas Hemmendorffas.
Geriausios aktorės apdovanojimą pelniusi Alexandra Borbély (filmas „Apie kūną ir sielą“) tiek ceremonijos, tiek spaudos konferencijos metu sunkiai tramdė ašaras: „Negaliu nustoti verkti. Esu iš nedidelio Slovakijos kaimelio, mano didžiausia svajonė buvo tapti aktore Budapešte. Niekada negalvojau, kad pasieksiu tiek, kiek pasiekiau šiandien.“
A.Borbély sakė nusivylusi, jog filmo „Apie kūną ir sielą“ režisierė Ildikó Enyedi negavo apdovanojimo už režisūrą: „Ji man kaip mama, todėl liūdėjau kaip vaikas, kai I.Enyedi negavo prizo. Manau, kad ji yra geniali.“
Geriausio ilgametražio animacinio filmo „Jūsų Vincentas“ režisierė Dorota Kobiela sakė, jog filmo idėją pradėjo vystyti prieš dešimtmetį: „Dirbau su animaciniais filmais, tačiau studijavau tapybą. Vincentas van Goghas buvo pirmasis autorius, kuris man padarė įtaką – tai buvo pirmasis mano susižavėjimas, pirmoji meilė. Prieš 10 metų gimė idėja papasakoti menininko istoriją per jo paties darbus. Tapo akivaizdu, jog tuo menininku turi tapti Vincentas van Goghas – jo darbai be galo asmeniški, autentiški, tarsi atveriantys langą į jo vidinį pasaulį.“
„Jūsų Vincentas“ yra pirmasis pasaulyje tapytas ilgametražis animacinis filmas.
Filmo „Komunija” režisierė Anna Zamecka, pelniusi geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą, spaudos konferencijoje sakė, jog komunija tebuvo tik pretekstas papasakoti jos personažų istoriją: „Lenkijoje komunija yra be galo svarbus šeimos įvykis. Mano protagonistui tai buvo proga suburti savo šeimą – tai buvo jo svajonė.“
Režisierė teigė, jog kol kas prie naujo filmo dirbti nepradėjo. „Kurdama „Komuniją“ dvejus metus sėdėjau užsidariusi kambaryje. Dabar keliauju pristatydama filmą – tai malonus, bet blaškantis procesas“, – sakė A.Zamecka, pridūrusi, jog tikisi, kad pelnytas apdovanojimas padės jos filmo sklaidai užsienyje.
