Nors ir būdamas ganėtinai griežtas biografinis filmas „Openheimeris“ vis tiek yra filmas. Tai reiškia, kad režisierius neišvengiamai turėjo kai ką sutrumpinti. Tad „Vulture“ pateikia, kas jame yra faktai, o kas fikcija.
Ar Oppenheimeris iš tiesų užnuodijo savo mokytojo obuolį, kai mokėsi Kembridže ?
Viena pirmųjų scenų, kurioje Oppenheimeris užnuodija Kembridžo dėstytojo Patricko Blacketto obuolį, yra tokia keista, kad vargu ar tai yra tik scenaristo išmonė. Tai įvyko ir gyvenime. 1925 metų rudenį J.R.Oppenheimeris iš tiesų įšvirkštė cheminių medžiagų iš mokyklos laboratorijos į P.Blacketto obuolį. Niekas, net pats J.R.Oppenheimeris, nežinojo, kodėl jis tai padarė. Kaip rašoma „Amerikietiškame Prometėjuje“, „Robertui patiko P.Blackettas ir jis noriai siekė jo pritarimo“.
Atrodo, kad bandymas nunuodyti buvo neteisingai nukreiptas „nepritapimo ir stipraus pavydo jausmas“. Laimei, P.Blackettas taip ir nesuvalgė vaisiaus.
Realiame gyvenime apie incidentą sužinojo universitetas. Teko įsikišti ir J.R.Oppenheimerio tėvams, todėl jis nebuvo pašalintas iš universiteto. Jaunajam mokslininkui buvo priskirta lygtinė bausmė ir privalomas psichiatro konsultavimas.
Tačiau nuomonės dėl to, ar obuolys tikrai buvo užnuodytas cianidu, išsiskiria. Atkreipdami dėmesį į tai, kad J.R.Oppenheimeris nebuvo teisiamas už pasikėsinimą nužudyti ir išsisuko su palyginti švelnia bausme, knygos autoriai daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog jis „į obuolį įmaišė ką nors, nuo ko P.Blackettui būtų tiesiog pasidarę bloga“.
Ar J.R.Oppenheimeris buvo vienas pirmųjų žmonių, teoriškai pagrindusių juodųjų skylių egzistavimą?
Filme pasakojama, kad vienas iš pirmųjų J.R.Oppenheimerio mokslinių atradimų yra jo teorija apie galimą mirusių žvaigždžių įtrauktį su tokia stipria gravitacinės traukos jėga, kad net šviesa negalėtų ištrūkti – tai, ką dabar vadiname juodosiomis skylėmis.
Realybėje J.R.Oppenheimeris ir jo studentas Hartlandas Snyderis iš tiesų paskelbė tokį straipsnį, ir tas straipsnis iš tiesų pasirodė tą pačią dieną, kai Adolfas Hitleris įsiveržė į Lenkiją. Tačiau filme šis faktas labiau išpūstas nei buvo realybe.
Nors mokslininkas ir buvo genialus, jo intelektualinis temperamentas dažnai trukdė jam išnaudoti visas savo atradimų galimybes. „J.R.Oppenheimeris niekada neskirdavo laiko sukurti kam nors tokio elegantiško kaip kad reiškinio teorija, palikdamas šį pasiekimą kitiems, – teigiama knygoje. – Vos atradęs ką nors naujo, jis greitai puldavo prie kitos temos.“
Kiek audringas buvo Oppenheimerio romanas su Jeana Tatlock?
Kaip ir filme, gyvenime Oppenheimeris su medicinos studente Jeana Tatlock susipažino per komunistų vakarėlį, kurį surengė jo namų šeimininkė. Po kelių mėnesių tarp jų užsimezgė romanas. „Amerikietiškame Prometėjuje“ J.Tatlock apibūdinama kaip „laisvos dvasios moteris, pasižyminti alkanu, poetišku protu... Visada, kad ir kokios būtų aplinkybės, jis būdavo tas vienintelis žmogus kambaryje, kurio neįmanoma pamiršti“.
Ji taip pat buvo oficiali partijos narė, nors J.R.Oppenheimeriui prisipažino, kad jai „neišeina būti karšta komuniste“. Būtent šie santykiai, dar ir depresija bei Ispanijos pilietinis karas, pastūmėjo jį imtis kairiųjų socialinių reikalų.
Nors vėliau J.R.Oppenheimerio draugai apibūdino J.Tatlock kaip tikrąją jo meilę, jų romanas buvo toks pat audringas, kaip ir pavaizduota filme. Pasakojimas apie jos neapykantą gėlėms paimtas tiesiai iš knygos.
Robertas Serberis teigė, kad ji „dingdavo savaitėms, kartais mėnesiams, o paskui negailestingai tyčiodavosi... Atrodė, kad ji pasiryžusi jį įskaudinti, galbūt todėl, kad žinojo, jog Robertas ją labai myli“.
Nors filme J.R.Oppenheimeris rodomas kaip tas, kuris nutraukė jų nuolatinius santykius, „Amerikietiškasis Prometėjas“ teigia, kad tai padarė J.Tatlock.
Ką tai sako apie Ch.Nolano požiūrį į moteris, lieka diskusijų klausimas. Visgi J.R.Oppenheimeris iš tiesų išvyko iš Los Alamoso tam, kad praleistų su ja naktį. Nuo to laiko jie daugiau nebesimatė.
Kaip mirė J.Tatlock?
1944 metų sausio 4 dieną J.Tatlock tėvas rado ją negyvą vonioje. Ji buvo išgėrusi migdomųjų tablečių ir palikusi nepasirašytą raštelį. Jos mirtis buvo pripažinta savižudybe.
Knygos autoriai Birdas ir Sherwinas sutinka, kad daugelis įrodymų atitinka visuotinai paplitusią versiją. Naktį prieš mirtį ji pasakė draugui, kad jaučiasi „labai prislėgta“, o jos artimieji pranešė, kad ji kovojo su savo seksualumu. Vis dėlto autoriai palieka vietos abejonėms. Atkreipdami dėmesį į tai, kad jos organizme buvo rasta chloralhidrato, jie iškelia galimybę, kad J.Tatlock galėjo būti suleista „Mickey'o“, o paskui prievarta nuskandinta. „Openheimeris“, norėdamas atkreipti dėmesį į neaiškumus dėl J.Tatlock mirties, vaizduoja ir oficialią versiją, ir sąmokslo teoriją.
Ar mokslininkai nerimavo, kad netyčia gali uždegti Žemės atmosferą?
Filme vaizduojamas pokštas, kuriame mokslininkai save ramina, kad tikimybė, jog bomba uždegs atmosferą ir taip sunaikins visą gyvybę Žemėje, yra „beveik lygi nuliui“.
Visgi tai kilo iš tikros baimės, kurią pirmasis išsakė Telleris. Jo įsitikinimu, atmosferoje galėjo prasidėti nesustabdoma grandininė reakcija. Tikrame gyvenime J.R.Oppenheimeris ieškojo nuraminimo ne pas Albertą Einsteiną, o pas Masačusetso technologijos instituto (MIT) mokslininką Karlą T.Komptoną, kuris vėliau rašė: „Geriau jau sutikti su nacių vergija, nei rizikuoti, kad žmonijai bus užtraukta paskutinė uždanga.“
Kaip ir filme, fizikas Hansas Bethe iš tikrųjų atliko skaičiavimus, kuriais buvo gautas beveik nulinis skaičius. Tačiau bombos bandymo išvakarėse įtampos pakako.
Kiek Oppenheimeris prisidėjo prie sprendimo atakuoti Hirosimą ir Nagasakį?
Filme rodoma šiurpą kelianti scena, kurioje Jungtinių Valstijų kariuomenės ir mokslo vadovai diskutuoja, kaip ir kur numesti atominę bombą. Nors jis pritarė Nielso Bohro argumentams, kad bombos grėsmė turėtų įžiebti atvirumo ir bendradarbiavimo amžių, Oppenheimeris praktiškai stojo į karinės vadovybės pusę, aiškindamas, kad ne mokslininkai turi spręsti, kaip panaudoti ginklą.
Jis atsisakė paremti Leo Szilardo pastangas užkirsti kelią bombos numetimui ant Japonijos, o per lemiamą susitikimą tyliai palaimino sprendimą atakuoti Japonijos civilius gyventojus. Birdas ir Sherwinas rašo, kad Oppenheimeris „šioje lemiamoje diskusijoje atliko dviprasmišką vaidmenį – nieko nelaimėjo ir su viskuo sutiko“.
Didžioji šios scenos dalis paimta tiesiai iš oficialaus susitikimo protokolo. Tačiau akimirka, kai Kiotas išbraukiamas iš taikinių sąrašo, nes valstybės sekretorius ten praleido medaus mėnesį, į scenarijų buvo įtraukta paskutinę minutę, įkvėpta paties aktoriaus Jameso Remaro atlikto jo personažo tyrimo.
Kokie buvo Oppenheimerio santykiai su A.Einsteinu?
Tomo Conti vaidinamas Einsteinas yra moralinis „Openheimerio“ centras.
A.Einsteino ir J.R.Oppenheimerio santykiai filme vaizduojami iš esmės tiksliai. Kai kuriais moksliniais klausimais jie nesutarė: A.Einsteinas niekada nepritarė kvantinei revoliucijai, todėl J.R.Oppenheimeris jį laikė ankstesnio amžiaus atgyvena. Todėl knygoje jų santykius vadina abejotinais, nors Einsteinas „ilgainiui ėmė jausti šiek tiek pagarbos“ jaunesniajam mokslininkui.
Konkretūs filme matomi bendravimo atvejai niekada neįvyko, nors filme kartojamas svarbus 1947 m. susitikimas, regis, yra susijęs su tikru gimtadienio minėjimu, kurį 1949 m. A.Einsteinui surengė „Pažangiųjų studijų institutas“ (angl „Institute for Advanced Study“).