Filmas pasakoja Niuto Skamanderio (aktorius Eddie Redmayne'as) nuotykius Amerikoje. Dėl magiškų gyvūnų pamišęs tyrėjas atvyksta į Jungtinių Valstijų burtininkų kongresą, kur dėl nenumatytų įvykių iš Niuto magiško lagamino pasprunka keli gyvūnai ir pasklinda po Niujorką.
Sužinojus apie magiškų gyvūnų paplitimą po miestą, magijos valdžia pradeda ieškoti jų kaltininko, ir Niutas priverčiamas ne tik ieškoti savo augintinų, bet ir kuo greičiau sprukti iš Niujorko. Situacija pasidaro dar chaotiškesnė, kai žiobarai pradeda jausti gyvūnų padarytą žalą – įtampa tarp žiobarų ir burtininkų vis auga.
„Aš užaugau su Hariu Poteriu“ yra tokia pati dažna frazė kaip ir „Turiu giminių užsienyje“. Hario nuotykiai sudėti į aštuonis filmus. Filmams pasibaigus norėjosi sužinoti, kas vyks toliau – kaip susiklostys pagrindinių veikėjų gyvenimai, tačiau visi visgi puikiai suprato, jog sentimentai tik sugadintų šią seriją.
Man didžiausią rūpestį kėlė tai, kad J.K.Rowling taip ir nepaleis „Hario Poterio“ ir pradės melžti jau seniai pasenusią karvę. Nors keletas projektų, paremtų „Hario Poterio“ tema, pasiekė šviesą, bet buvo greitai „nugesinti“ tiek fanų, tiek kritikų. J.K.Rowling suprato savo klaidas ir parašė tai, ko nesitikėjo niekas – ne knygą. Tai scenarijus, kuriame pasakojami prieš septyniasdešimt metų nuo Hario laikų burtininkų pasaulyje nutikę įvykiai su personažu, žinomu tik labiausiai užkietėjusiems fanams.
„Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“ yra ta sentimentų pripildyta bomba, kurią numesti derėjo jau seniai. Filmo sėkmė yra paremta ne nostalgija, o aukšta kokybe.
Režisierius D.Yatesas nėra ir turbūt nebus laikomas geru režisieriumi, žinant, kad prieš šį filmą jis sulipdė juostą „Tarzanas: džiunglių legenda“. Bet D.Yatesas yra tas režisierius, kuris žino, kaip atrodo ir veikia burtininkų pasaulis Rowling galvoje. Būtent dėl šios priežasties jis režisuos ir būsimus šios serijos filmus.
Jeigu jums atrodo, jog tai vienas iš tų filmų, kuris remiasi savo pirmtakais, jūs labai klystate. Tai filmas, kuriam nereikia priešistorės, kad jis turėtų savo auditoriją.
Jums nereikia būti mačiusiems visų „Hario Poterio“ filmų, kad suprastumėte, apie ką eina kalba ir kokiame pasaulyje vyksta šis chaosas. Tai filmas, kuris turi savo nuotaiką, istoriją ir personažus. Be abejo, smagu išgirsti minint Dumbldorą ir Hogvartso mokyklą. Smagu suprasti, kad po septyniasdešimties metų Haris ir jo draugai mokysis iš Niuto parašytos knygos „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“. Tačiau tai tik smulkmenos ir dovanos jau seniausiai užaugusiems fanams.
„Haris Poteris“ aukščiausią kokybės tašką pasiekė paskutiniuosiuose filmuose. Šiuo atžvilgiu, „Fantastinių gyvūnų“ serija prasideda ten, kur baigėsi „Haris Poteris“. Beveik visi, dirbę prie pastarojo filmo paskutiniųjų dalių, dirba ir naujojoje serijoje. Nuostabu? Tikrai. Tai suteikia daugiau vilčių išvysti kažką įdomaus ir kitose dalyse. Filmo veiksmas vyksta Jungtinėse Valstijose ir vaizduojama burtininkų kultūra skiriasi nuo britų.
Jeigu nuotykių filmas nėra juokingas, jis pasmerktas būti lyginamas su „Betmenu prieš Supermeną: Teisingumo aušra“. „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“ yra be galo juokingas filmas, retkarčiais primenantis „Marvel“ stilių. Aš negaliu kalbėti už visus, bet man norisi matyti „Hario Poterio“ atmosferą – šiltą ir paslaptingą aplinką.
„Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“ – nuostabus naujos serijos gimimas su smulkiomis nuorodomis į ne mažiau įspūdingą praeitį. Šis filmas – tai savarankiška fantastinė istorija, kuri privers domėtis šiuo J.K.Rowling sukurtu pasauliu ir naujos kartos žiūrovus.
