Filme pasakojama apie keturis genialius mokslininkus, kurie susibūrė į komandą, norėdami sukurti mašiną, leidžiančią persikelti į kitą dimensiją. Tikslas pasiekiamas, tačiau atsidūrus kitoje dimensijoje įvyksta nelaimė ir jaunuoliai įgauna supergalių. Jie yra priversti bendradarbiauti vienas su kitu ir panaudoti jas žmonijos labui. O šių įgūdžių tikrai prireikia, kai pasirodo jų senas kolega ir stengiasi nušluoti viską nuo žemės paviršiaus.
Kaip būti tikram, kad filmas išties beviltiškas? Kai pats režisierius pareiškia, kad jis toks yra. Toks buvo „Fantastiško ketverto“ režisieriaus Josho Tranko pasisakymas „Twitter“ erdvėje, sulaukus pirmųjų atsiliepimų apie filmą. Žinoma, po aštraus komentaro ir jo sukelto šurmulio režisierius greitai pašalino savo išsakytas mintis, tačiau tai nieko nepakeitė.
Per pastarąjį dešimtmetį matėme, kaip komiksų personažai evoliucionavo ir tapo neįtikėtinai populiarūs. Kad ir koks tai būtų personažas – žinomas ar ne – jį galima pateikti taip, kad būtų įdomu žiūrėti.
Tai puikiai įrodo ne vienas per pastaruosius metus pasauliui pristatytas superherojų filmas. Šiais laikais netgi sunku patikėti, kad įmanoma sukurti kažką, kas būtų taip neįtikima, kad net absurdiška. Natūralu tikėtis, kad laikui bėgant nebereikės nuleidinėti kartelės ir žiūrėti tokių superherojų filmų, kaip senosios Betmeno serijos ar net Supermenas. Deja, „Fantastiško ketverto“ kūrėjai kartelę nuleido gerokai žemiau.
Sunku patikėti, kad kūrėjai nesugebėjo pastatyti filmo, kuris turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Filme visą valandą rodoma, kaip statoma teleportacijos mašina, nors žiūrovui mažiausiai tai rūpi. Labiausiai žiūrovai nori matyti veiksmą ir Fantastišką ketvertą, dėl kurio čia ir susirinko.
Režisierius stengiasi įtikinti, kad vaizduojamas pasaulis yra be galo svarbus, tačiau kai nepaaiškinama kodėl, labai sunku patikėti, kad ir herojai, kovojantys dėl to pasaulio, yra svarbūs. Visas šis bandymas kopijuoti „Marvel“ sukurtą formulę nueina šuniui ant uodegos.
Kalbant apie personažus ir jų santykius, nors filme surinkti jauni talentingi aktoriai – Jamie Bellas, Kate Mara, Toby Kebbellas, Michaelas B. Jordanas ir Milesas Telleris, tai visiškai neapsaugojo nuo aukščiausio lygio absurdiškų dialogų ir humoro, kuris juokingas turbūt tik scenaristui. O ką jau kalbėti apie aktorių ryšį, kurio nė su žiburiu nerasi. Visgi, tai ne aktorių problema, o režisieriaus, kuris nesugebėjo sudėlioti visko į vietas ir privertė šiuos jaunus talentus gadinti reputaciją.
Kalbant apie J.Tranką, jis buvo vienas iš daugelio kandidatų naujausiam „Žvaigždžių karų“ filmui, tačiau po fiasko su „Fatastišku ketvertu“ jis iš tų sąrašų dingo. Keisčiausia, kad žmogus, sukūręs filmą „Vaizdo dienoraštis“, sugebėjo pramušti statinės dugną. Manau, visi tikėjosi, kad J.Trankas sukurs kažką panašaus į „Vaizdo dienoraštį“. Tai filmas apie jaunuolius, kurie įgauna supergalių ir po truputį ne tik jų gyvenimai pradeda suktis į blogąją pusę, bet ir jie patys pradeda pažinti savo blogąjį „aš“.
„Marvel“ ir „DC Comics“ laikosi panašių formulių, kurios puikiai veikia: mes gyvename pasaulyje, kuriame kuriamos mažos dalelės ir dedamos į vieną didelę istoriją.
To paties negalima pasakyti apie „Fox“ ir „Sony“. Jau ne pirmas kartas, kai šios kompanijos bando atgaivinti iš „Marvel“ įsigytus personažus. „Fox“ vis stengiasi prikelti „Fantastišką ketvertą“, bet su kiekvienu filmu vis eina giliau ir giliau į absurdo liūną. Na, o ką kalbėti apie „Sony“, kuri po nesėkmingos „Žmogaus-voro“ dalies sugalvoja kurti „Žmogų-vorą 2“.
Apibendrinus naujausią „Fantastiško ketverto“ ekranizaciją, tai prasčiausias 2015 metų filmas ir sunku patikėti, kad kažkas dar sugebėti sukurti blogesnį filmą. Filmas neturi nieko, ko yra bent vidutinio lygio juostose: personažai sunkiai suprantami, jų logika yra niekam tikusi, specialieji efektai atrodo lyg iš 2000-ųjų, humoras ir dialogai kelia juoką blogąja prasme.
Tai tarsi žiūrėti „Geležinį žmogų“, kur Tonis Starkas pusę filmo sėdi pagrobtas teroristų ir gamina kostiumą, likusį laiką valgo mėsainius ir flirtuoja su Peper, o likus dešimčiai minučių iki filmo pabaigos išgelbsti ją nuo priešų.
Tokio lygio filmas gali turėti tik vieną paskirtį – jis turėtų būti rodomas kino mokyklose su didelėmis raidėmis užrašytu perspėjimu, kaip nereikėtų statyti filmo. Filmo kūrėjai manė, kad tai bus jų „Tamsos riteris“, tačiau šis bandymas pavirto į karjeras griaunantį fiasko.
