Festivalio direktorius G.Andriukaitis sutiko plačiau papasakoti apie „Nepatogaus kino“ koncepciją, tikslus ir šių metų programą, į kurią įtrauktas 41, kruopščiai atrinktas dokumentinis filmas.
– Kas kiekvienais metais sugalvoja festivalio temas ir sprendžia, kokiai socialinei aktualijai bus skiriama daugiausiai dėmesio?
– Kiekvienais metais, dar nepasibaigus festivaliui, pradedame galvoti apie kitų metų programą. „Nepatogaus kino“ programa formuojama labai kruopščiai, nuolat peržiūrinėjame kitų tarptautinių dokumentinių filmų festivalių programas, renkamės mus dominančius filmus, kviečiame juos dalyvauti festivalio atrankoje.
Formuodami šių metų programą, per metus peržiūrėjome daugiau nei 200 rinktinių filmų, kol atrinkome mums labiausiai patikusius.
– Pagal ką temos ir filmai yra atrenkami?
– Skirtingai nei kitiems kino festivaliams, be meninės filmo vertės mums ne mažiau svarbi filmo tematika. Todėl neišvengiama, kad programai daro įtaką Lietuvos ar tarptautinės žmogaus teisių aktualijos. Jei Lietuvoje ar pasaulyje vyksta dramatiški įvykiai, susiję su žmogaus teisėmis, festivalis negali jų ignoruoti.
– Kodėl šiais metais nutarta akcentuoti nedemokratiškų režimų griūtį arabų kraštuose ir tvyrančią įtampą Vidurio rytų regione?
– Padėtis Vidurio Rytuose jau ilgą laiką yra viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre. Jau praėjusio festivalio metu galvojome apie šią retrospektyvą, tačiau tam, kad filmai pasiektų kino ekranus, reikia laiko. Praėjo beveik dveji metai po senųjų režimų griūties Egipte, Jemene, šiuo metu tebevyksta pilietinis karas Sirijoje, tvyro įtampa Irane. Tai dramatiškos, ribinės situacijos, tačiau jos dažnai turi tą, kas domina kino kūrėjus – konfliktą, išskirtines asmenybes, asmenines dramas.
Todėl neatsitiktinai didžiuosiuose pasaulio dokumentinio kino festivaliuose pasirodė tikrai įspūdingi filmai apie šį regioną. Tikiu, kad ir mums pavyko suformuoti įdomią ir stiprią programą: vien ko vertas filmas „5 sudužusios kameros“, pelnęs Amsterdamo, Sandanso ar „Cinema du Reel“ festivalių prizus.
– Kodėl šiemet pasirinkta nagrinėti teisingumo ir migracijos temas?
– Teisingumo programos atsiradimą inspiravo Lietuvos realijos – teisingumo siekis buvo ištisus metus eskaluojamas atskirų asmenų ir judėjimų, tiek keliant pagrįstus kaltinimus, tiek akivaizdžiai siekiant politinių tikslų. Visuomenėje plinta ir politikų palaikomas teisinis nihilizmas.
Praėjusiais metais mūsų žiūrovai Vilniuje vidutiniškai už bilietą „mokėjo“ po 1 litą ir 30 centų.
Pamanėme, kad būtų sveika pasižiūrėti kaip į teisingumą žvelgia kitos visuomenės. Pavyzdžiui, filmas „Brangus Mandela“, pernai nominuotas geriausio Afrikos filmo apdovanojimui, pasakoja apie lūšnynų žmones, kurie sugebėjo laimėti bylą prieš valstybę Konstituciniame teisme.
Švedas Frederikas Gerttenas sugrįžta į festivalį su nauju savo filmu „Kieti vyrukai paspringo bananais“, kurio dėmesio centre teisminis procesas dėl brangiai kainuojančios žodžio laisvės.
Amerikiečių Michael Collins bei Marty Syjuco „Pasiduok rytoj“ pasakoja dramatišką neteisingai apkaltinto jaunuolio istoriją Filipinuose. Žodžiu, tai labai įvairios istorijos, verčiančios kvestionuoti teisingumo sampratą.
Migracijos rubrikos atsiradimo istorija visiškai kitokia. Kartais taip atsitinka, kad dalį jau pasirinktų filmų natūraliai apjungia tam tikra tema.
„Tvirtovę“ bei „Specialų skrydį“ į programą pasirinkome vienus pirmųjų, dar žiemą, kai nebuvo aišku, ar šių metų festivalis vyks. Šie filmai tikrai nepaliks abejingo nė vieno dokumentinio kino gerbėjo, nes jie yra išskirtiniai tiek forma, tiek turiniu. Pradėjome ieškoti, kas gali išplėsti šią temą, ir galiausiai suformavome atskirą filmų retrospektyvą.
– Kokiais aspektais galėtumėte pagrįsti teiginį, kad kinas – paveiki priemonė socialinėms problemoms atspindėti ir spręsti?
– Socialiniuose klausimuose nebūna vien tik juoda arba balta. Žmogaus teisių problemose lygiai taip pat – jos yra daugiasluoksnės, neįmanoma visų niuansų sutalpinti į kelis sakinius, kelis puslapius. Tačiau geras dokumentinis filmas į pusantros valandos gali sutalpinti nepalyginamai daugiau, nei paskaita ar straipsnis, gali papasakoti istoriją subtiliau ir paveikiau.
– Šiais metais jūsų festivalis organizuoja penkias diskusijas, vyksiančias po filmų. Kodėl būtent tų penkių filmų temos yra atrinktos diskusijoms?
– Festivalio edukacinius renginius siekiame rengti tam, kad jie labiau priartintų filmus prie Lietuvos konteksto, kad žiūrovui leistų suprasti, jog kai kurios problemos yra universalios ir nesvarbu, kad filmas pasakoja apie tolimas šalis. Pavyzdžiui, diskusiją apie modelių industriją Lietuvoje rengiame po filmo „Modelis“, nors jis pasakoja merginų iš Sibiro istorijas.
Kitais atvejais norime pasigilinti į tam tikrą temą, kuri tiesiogiai liečia Lietuvą. Šiemet rengiame dvi diskusijas su politologais, nevyriausybinių organizacijų nariais ir ekspertais apie Lietuvos kaimynines šalis – Baltarusiją ir Rusiją. Požiūris į šias šalis, politiniai santykiai su jomis paveikia kiekvieną iš mūsų.
– Kiek laiko užtrunka šio festivalio organizavimas? Kas yra sunkiausia sudarant festivalio tvarkaraštį?
– Festivalio organizavimas yra labai ilgas procesas. Jau šiandien galvojame apie septintąjį „Nepatogų kiną“. Filmų atranka, turinio rengimas yra pati maloniausia festivalio organizavimo dalis. Jei planuoji peržiūras, vadinasi pagrindiniai darbai jau nuveikti.
Kadangi festivalis yra nekomercinis, bene didžiausias galvos skausmas yra lėšų ir rėmėjų paieška, kuri reikalauja daug laiko ir pastangų. Festivalis tarptautinis, kasmet atvažiuoja bent keliolika užsienio svečių, jų kelionės, filmų licenziniai mokesčiai ir kitos festivalio išlaidos kainuoja didžiulius pinigus. Turime pasirūpinti, kad šiuos kaštus kažkas apmokėtų.
– Festivalio filmus gali stebėti visi, sumokėję bent vieną centą už bilietą. Kas ir kodėl nusprendė vykdyti tokią kainų politiką?
– Nuo pat festivalio įkūrimo 2007 metais stengėmės išlaikyti jo misiją – paversti jį prieinamu visiems. Anksčiau, kai už peržiūras neprašydavome nieko, kai pasakydavome savo žiūrovams, kiek visgi kainuoja šis projektas, daugelis nuoširdžiai nustebdavo. Kažkodėl visi įsivaizduoja, jei projektas vyksta nemokamai, tai jis nieko ir nekainuoja – nei kino teatro nuoma, nei filmų atvežimas, nei reklamos kabėjimas lauko stende.
 |
| Organizatorių archyvo nuotr./„Nepatogus kinas“ |
Deja, nieko nėra nemokamo, visos paslaugos turi savo kainą. Todėl dabartinė mūsų bilietų politika yra daugiau skirta žiūrovų edukacijai – kiekvienas gali pagalvoti ir nuspręsti, kiek prisidės prie projekto.
– Ar šis festivalis nors kiek atsiperka, ar tai yra visiškai nekomercinis projektas?
– Aš paklausčiau kitaip – ar gali apskritai festivaliai, rodantys nekomercinį kiną, atsipirkti? Mano žiniomis, Lietuvoje net tie festivaliai, kurie už bilietą prašo pilnos kainos, negalėtų išgyventi be rėmėjų – tiek valstybinių, tiek privačių – paramos. Todėl mūsų atveju apie jokį atsipirkimą kol kas nėra net kalbos. Kita vertus, jei pagrindinis siekis būtų uždirbti pinigų, rengtume ne žmogaus teisių, o veiksmo filmų festivalį.
– Ar bilietus perkantys žmonės yra linkę sumokėti daugiau, ar naudojasi proga pigiai papramogauti ir palieka tik vieną centą?
– Praėjusiais metais mūsų žiūrovai Vilniuje vidutiniškai už bilietą „mokėjo“ po 1 litą ir 30 centų. Galima sakyti, kad tai juokinga suma už gero dokumentinio kino seansą. Juk dažnai vien autorinės teisės parodyti filmą kainuoja nuo 300 iki 400 Eurų. Tačiau mes į tai žiūrime pozityviai – juk žiūrovai skyrė 130 kartų daugiau, nei mes paprašėme!
Be abejo, ilgalaikėje perspektyvoje festivalis negalės išlikti prieinamas visiems be didesnio žiūrovų palaikymo. Tikiu, kad ateis laikas, kai žiūrovų palaikymas bus gerokai solidesnis, o dabar esame dėkingi kiekvienam net ir už simbolinę paramą.
