Pasak programos „Tai, kas liko neužbaigta“ sudarytojo, kino tyrėjo Karolio Žuko, „šioje programoje per menininkų, kino tyrėjų ir režisierių žvilgsnį pasinersime į archyvų tyrinėjimą. Permąstysime nuo totalitarinių režimų nukentėjusių Maroko ir Afganistano kino kultūrų palikimą, paties režimo kauptą, slaptai filmuotą medžiagą komunistinėje Lenkijoje, apsvarstysime karo ir kino santykį bei ieškosime „moteriško žvilgsnio“ ankstyvuosiuose mėgėjiškuose filmuose ir feministinės utopijos sovietinės propagandos archyvuose.“
Archyvai kaip visuomenės veidrodis ir galimų ateities scenarijų užuominos
Nuo tada, kai išrasta kino kamera, sukurtas – ir toliau kuriamas – milžiniškas vaizdų lobynas, kuriuo bandoma reprezentuoti realybę, pasakoti apie emocijas ir steigti viešosios bei privačiosios istorijos įrodymus ir palikimą.
Stebėdami įvairią archyvinę medžiagą galime apčiuopti, kaip praeities vaizdai apibrėžia mūsų asmeninę ir kolektyvinę atmintį, kaip emocinė reakcija ir kultūrinės bei lytinės tapatybės formuoja mūsų suvokimą apie prisiminimus. Kai nesame tikri, ar šiuose vaizduose visuomet regime „tikrovę“, archyvinių filmų kūrimas tampa bandymu ištirti ir atrasti klaidas šiuose mūsų pasaulį atspindinčiuose vaizduose. Tuomet prasideda jų pertvarkymas, naujų naratyvų atradimas ir ieškojimai, kaip perteikti istoriją iš savo požiūrio taško. Taip pat tai – tam tikra humanistinės tradicijos tąsa, dabarties perinterpretavimo procesas, chronologijos pertraukimas, žvilgsnis atgal ir laikas apmąstymams, siekiant geriau suprasti dabartį bei judėti į priekį.
Taip praeities vaizdų archeologijoje ne tik atsiveria bendra mūsų visų istorija ir parodomi visuomenės pokyčiai, bet ir pateikiamos galimos ateities trajektorijos.
Repertuare – nuo komunistinės Lenkijos specialiųjų tarnybų medžiagos iki juostų apie 8-ojo dešimtmečio Maroko meno sceną
Peržiūrų programos pavadinimą įkvėpusiame Afganistano režisierės Mariam Ghani filme „Tai, kas liko neužbaigta“ pasakojama neįtikėtina penkių nebaigtų vaidybinių filmų iš komunistinės Afganistano eros (1978–1991 m.) istorija; tuo metu, kai filmai tapo ginklais, kino kūrėjai – taikiniais, o nuolat besikeičiančių politinių režimų svajonės susiliejo su istorijomis, pasakojamomis ekrane. Sykiu tai – duoklė itin artimų bendraminčių afganų kino kūrėjų grupei, labai mėgusiai kiną ir dėl meno pasiryžusiai rizikuoti gyvybe.
Mariam Ghani darbai pristatyti tokiose institucijose bei renginiuose kaip „IFFR“, „CPH:DOX“, „transmediale“, Linkolno centras, „MoMA“, Britanijos Nacionalinė galerija, „Documenta“, Barselonos „CCCB“, „Garage“ Maskvoje ir Liverpulio, Šardžos bei Kvangdžu bienalės.
Programoje taip pat pristatomas lenkų dokumentinio kino režisieriaus Tomasz Wolski filmas „Įprasta šalis", kuriame vaizduojamas slaptųjų tarnybų stebimo gyvenimo komunistinių laikų Lenkijoje portretas, pasitelkiant kontroliuojamų pokalbių įrašus, slaptomis kameromis užfiksuotus kadrus, tardymų ir bandymų užverbuoti įrašus bei video pamokas saugumo tarnybos pareigūnams!
Itin spalvingi ir vizualūs filmai „Terra Femme“ ir „Visa kita lygu“ papildo vienas kitą ir bus rodomi kartu bendrose peržiūrose. Šių metų JAV režisierės Courtney Stephens filme „Terra Femme“ pristatomas „namų kelionių dienoraščių“ rinkinys – serija mėgėjiškų 3-ajame-5-ajame dešimtmečiuose moterų nufilmuotų filmų. Šie vaizdai, užfiksuoti ir skirti rodyti jų kūrėjų draugams bei artimiesiems, atsiduria kažkur tarp namų kino ir atsitiktinės etnografijos. Juose pristatomas naujas keliautojo tipas – nebe ką nors užkariauti siekiantis (paprastai vyras) o, galbūt, po biblinius sodus keliaujanti išsiskyrusi moteris, arba našlė, užsakytu kruizu vykstanti į Šiaurės ašigalį.
„Visa kita lygu“ – iš rastos medžiagos sukurtas 20 min. trukmės filmas, kuriame iš vėlyvojo sovietmečio propagandinių filmų apie lyčių lygybę paimti vaizdai rekonstruojami siekiant įsivaizduoti pasaulį, gyvenamą tik moterų. Filme režisierė Anya Tsyrlina vaizduoja moteris, atliekančias kuo įvairiausius vaidmenis – nuo kasdieniškų iki itin nepaprastų.
Programą praturtina ir spalvingas filmas iš Maroko „Prieš užgęstant šviesai“. Tai plakatų, žurnalų viršelių, archyvinės medžiagos, džiazo muzikos ir komiksų koliažas, žiūrovus nukeliantis į 8-ojo dešimtmečio Maroko meno sceną, regimą iš pačių menininkų ir aktorių perspektyvos. Daugelis jų atsidūrė kalėjime arba dingo be žinios. Cenzūros ir priespaudos aukoms skirtame filme „Prieš užgęstant šviesai“ – energingai sumontuoti fragmentai prisimenant jaudinantį metą, galiausiai nutildytą represinės karaliaus Hasano II valdžios.
Šeštasis peržiūrų programos „Tai, kas liko neužbaigta“ filmas „Karas ir taika“ – vaizdinis apmąstymas apie karo ir kino santykį, kuriame, kaip epiniame į keturis skyrius – tolimą praeitį, artimą praeitį, dabartį ir ateitį – suskirstytame romane, bandoma perdėlioti vaizdinės atminties fragmentus nuo XX a. pradžios iki šių dienų, sykiu vaizduojant vis besidauginančias vizijas, tarsi nuolatinis triukšmas lydinčias mūsų nūdienos būtį.
Keturios svarbios Europos institucijos, kuriose plėtojamas filmo pasakojimas, sudaro tvirtą erdvėlaikio karkasą; karkasą, kuriame taika ir karas, regis, sugyvena kartu ir tuo pačiu neleidžia vienas kitam galutinai išsikeroti. „Karas ir taika“ kelia klausimus apie karo pasekmes ir istorijos prasmę bei jos atminties išsaugojimą ateities kartų labui. Daugiau informacijos: www.videograms.online Seansų datos, laikai ir bilietai: https://skalvija.lt/ciklas/Videogramos/
Projektą remia Lietuvos kino centras, Lietuvos kultūros taryba, Šiaurės šalių kultūros fondas. Projekto partneriai – „Skalvijos“ kino centras, kultūros kompleksas SODAS2123, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.
