Paskutinį liepos trečiadienį, 29 dieną, tuo pačiu laiku festivalis kviečia žiūrėti Kristinos Buožytės „Kolekcionierę“ (2008) ir klausyti bei dalyvauti gyvoje režisierės bei psichoanalitiko Tomo Kajoko diskusijoje.
Režisierius ir operatorius Algirdas Araminas ištikimiausiems šios vasaros lauko kino festivalių lankytojams jau turėtų būti pažįstamas. Broliškas festivalis „Kinas mieste. Miestas kine“ pristatė turbūt žymiausią režisieriaus darbą „Kai aš mažas buvau“, o festivalio „Jauni. Alkani“ repertuare yra net dvi Algirdo Aramino nufilmuotos juostos – „Svetimi“ (1961, rež. M.Giedrys) ir viena iš festivalį uždarysiančio filmo ,,Gyvieji didvyriai“ (1960) novelių – „Lakštingala“ (rež. B. Bratkauskas).
1967 metais kino ekranus išvydęs kino novelių rinkinys „Surask mane“ – debiutinis savarankiškas pilnametražis kūrėjo darbas, pasakojantis apie ištisus metus ir visą gyvenimą nenutrūkstančius suaugusiųjų ir vaikų santykius bei juos ištinkančias dramas.
„Į pirmą novelę įterpdami kurčnebylių vaidinamo „Romeo ir Džuljetos“ epizodus, autoriai tarsi pateikia užuominą į pagrindinį jų filmo rūpestį – žmonių tarpusavio supratimą. Ir didelių, ir mažų, tarp kurių nepabrėžiamas tas patyrimo skirtumas – visi taip pat nusivilia, kenčia, atranda. Filme formuojasi režisieriaus A.Aramino specifinis poetiškas stilius, vėliau pasireikšiąs ir stipriau“, – rašė kino kritikas Saulius Macaitis, pristatydamas debiutinį kūrėjo darbą Lietuvos filmų centro internetinės svetainės lankytojams.
Žiūrint filmą šiandieniniame Lietuvos kinematografo kontekste kylančiomis mintimis prieš kino seansą dalinsis aktyviai kinu besidomintis filosofas Nerijus Milerius.
O paskutinį liepos trečiadienį festivalis pakvies žiūrėti pirmąjį oficialiai geriausiu metų filmu pripažintą režisierės Kristinos Buožytės debiutinį pilno metro darbą „Kolekcionierė“, kurį susirinkusiems pristatys netikėtas, bet atviras ir intriguojantis psichoanalitiko Tomo Kajoko ir kūrėjos pašnekesys.
Žurnalistas Artūras Račas savo asmeninėje internetinėje svetainėje rašo: „Kolekcionierė“ neišnyksta. Jau praėjo kelios valandos, o vis dar ieškau atsakymo: kodėl kartais kolekcionuojame emocijas (tiesas, nuomones ir t.t.), bet jų nerodome, kodėl laikome jas progoms, televizijų ekranams, o ne dalinamės.“ Vasaros kino festivalis „Jauni. Alkani“ pritariamai linkčioja ir toliau kviečia dalintis. Geru kinu, vertingomis patirtimis, atviromis nuomonėmis. Trečiadieniais Vilniaus mokytojų namų kieme nėra triukšmo. Tik kinas ir pokalbiai apie jį.
