Interviu 15min režisierius pasakojo apie netikėtą žanro pasirinkimą, menininko pareigą stoti akistaton su sistema ir mitus, apraizgančius žmonių sąmonę.
– Kodėl nusprendėte kurti miuziklą?
– Buvo 2016-ųjų metų pabaiga, Harvardo rezidencijoje rašiau scenarijų filmui apie gangsterius ir knygą apie Filipinų kiną. Tačiau staiga visą mano dėmesį patraukė įvykiai tėvynėje ir, savo paties nuostabai, ėmiau kurti dainas, reflektuojančias padėtį Filipinuose. Tų dainų radosi vis daugiau ir staiga supratau, kad man veriasi naujos durys.
Paskambinau prodiuseriui ir pasakiau: „Nebekuriame gangsterių filmo, filmuojam miuziklą!“ Jis, žinoma, buvo šokiruotas. Klausė, apie kokį miuziklą aš kalbu. Pasakiau, kad esu parašęs daug dainų ir kad iš jų sukursiu filmą. Taip ir padariau.
– Visos muzikinės partijos filme atliekamos a capella. Kodėl nusprendėte nenaudoti muzikinio akompanimento?
– Norėjau, kad dainos skambėtų kuo autentiškiau ir archajiškiau. Kurdamas muziką, siekiau, kad ji būtų persmelkta praėjusio laiko dvasios, todėl atsisakiau muzikinio akompanimento – tuo „Šėtono laikas“ skiriasi nuo įprastų miuziklų. Mano tikslas buvo priartinti praeitį prie šių dienų. Tikiuosi, man tai pavyko.
– Filmas yra paremtas tikromis istorijomis. Kaip jas pasirinkote?
– Augau Filipinuose, kai Ferdinandas Marcosas įvedė karinę padėtį šalyje. Visa tai, kas tuo metu dėjosi, įsirėžė į mano atmintį. Tai, ką matote filme, yra tikrų istorijų, tikrų įvykių kratinys, įspraustas į mano sukurtą naratyvą.
Neabejoju, jog žmonėms Filipinuose mano filmo personažai ir kai kurie kiti motyvai bus lengvai atpažįstami. Juo labiau, kad Filipinuose vis dar pilna kareivių, darančių tai, kas jiems šauna į galvą. Todėl nors filmas ir pasakoja apie labai specifinį istorinį periodą, kartu jis siūlo eiti į akistatą su tuo, kas Filipinuose vyksta šiandien.
– Kokias reakcijas, jūsų nuomone, filmas sukels Filipinuose?
– Neįsivaizduoju. Bet tai yra neišvengiama mano darbo dalis. Reflektuoti dabartį, eiti į tam tikrą konfrontaciją su sistema yra menininko moralinė pareiga. Negali užsimerkti ar nusisukti.
– Ar būtų teisinga sakyti, jog „Šėtono laikas“ reflektuoja ne tik situaciją Filipinuose, bet ir platesnio politinio lauko problemas?
– Nors kalbu apie Filipinus, filme pasakojama istorija yra universali ir atpažini bet kurioje kultūroje, nes tie patys naratyvai kartojasi visame pasaulyje. Filipiniečių kova yra ir sirų, ir tunisiečių, ir rusų, ir kinų, ir tajų, ir daugybės kitų tautų kova. Diktatoriai ir demagogai tarpsta visur. Šiandien tai ypač ryšku pietryčių Azijoje.
Tačiau kad ir kokie saugūs besijaustume būdami tame geografiniame taške, kuriame, rodos, mums niekas negali pakenkti, vis vien galime suprasti tuos, kurie kovoja ir kenčia – kažkada visi pereiname per panašias negandas. Žmogaus kova visur yra tokia pati.
Mes esame apsistatę abejingumo sienomis, o tai ypač patogu tiems, kurie nori manipuliuoti, palaužti, pavergti.
– „Šėtono laikas“ daug kalba apie mitus, apraizgančius žmonių sąmonę.
- Mitų kūrimas šiandien turėtų būti pagrindinis diskursas. Pasaulis knibždėte knibžda demagogų ir visa tai tik dėl to, jog gyvename mitų kūrimo laikais. Putiną sukūrė mitai, Dutertę sukūrė mitai, Marcosą sukūrė mitai. Būtent dėl mitų iškyla populistų lyderiai, savo įvaizdžius kuriantys per melagingus pasakojimus ir idėjas. Tai labai pavojinga, nes žmonės yra linkę tikėti melu, jie linkę sekti revizionizmu. Šiandien labai aiškiai matome, jog mitais apsiginklavę asmenys tampa šalių lyderiais ir primetinėja kitiems savo valią.
– Ar matote kelią, kaip šiandien kovoti su mitų kūrimu?
– Didžiausia problema – abejingumas. Mes esame apsistatę abejingumo sienomis, o tai ypač patogu tiems, kurie nori manipuliuoti, palaužti, pavergti. Todėl esu tikras, jog kinas turi atliepti tai, kas vyksta šiandien, kalbėti žiūrovams apie tai, ką iš mūsų bando atimti. Antraip mes vėl atsidursime ant bedugnės krašto, išgyvensime kultūrinį ir moralinį žlugimą. Kinas yra vienas iš būdų kovoti su neteisybe.
Esu tikras, kad daugiau režisierių turėtų įsitraukti į šiuos procesus – mums jų vis dar trūksta. Reikia pripažinti, kad nemaža dalis režisierių šiandien jaučiasi kaip roko žvaigždės. Jiems rūpi tik jie patys, o pasaulis atrodo per mažas jų milžiniškiems ego.
Kartu svarbu prisiminti, jog pats svarbiausias dalykas yra kūrybinė laisvė. Jei turėčiau absoliučią kūrybinę laisvę, galėčiau filmą sukurti net didelėje Holivudo studijoje.
– Garsėjate ypač ilgais filmais, tačiau „Šėtono laikas“ trunka vos keturias valandas.
– Kai kuriu filmą, negalvoju apie jo trukmę. Šį sprendimą priimu bemontuodamas. Ir filmuoju tiek, kiek man norisi, tiek, kiek tuo metu atrodo reikalinga. Žinoma, turiu scenarijų, tačiau filmuodamas tikrai nežinau, kokios trukmės bus galutinis produktas. Šįkart baigęs pirmą juodraštį pamačiau, kad jo trukmė – tik keturios valandos. Pats nustebau, kokį trumpą filmą sukūriau – bijau, kad dabar būsiu apkaltintas pataikavimu publikai (juokiasi).
– „Šėtono laikas“, kaip ir didžioji dalis jūsų filmų, kuria juodai baltą estetiką. Ar jums kinas visų pirma yra nespalvota medija?
– Tikrai taip. Manau, taip yra dėl to, kad vaikystėje žiūrėjau daug nespalvotų filmų. Užaugau pietinėje šalies dalyje, mūsų namai buvo miško viduryje, tačiau už dviejų trijų valandų kelio buvo miestelis, kuriame buvo keletas kino teatrų. Vykdavome ten kiekvieną savaitgalį – mano tėtis buvo tiesiog pakvaišęs dėl kino ir kiekvieną savaitgalį pasižūrėdavome po aštuonis filmus. Žiūrėjome juostas iš Holivudo, iš Honkongo, iš Indijos. Kiekvieną savaitę mane tiesiog bombarduodavo juodai baltos scenos, kurios visam laikui įsirėžė į mano atmintį ir vėliau formavo mano paties kuriamų vaizdų lauką.
Pastebiu, kad ir šiandien nespalvotas kinas mane siurbte įsiurbia ir priverčia atsidurti kitoje realybėje, kino realybėje. Tai lyg ir mūsų pažįstamas pasaulis, bet tuo pačiu metu jis aiškiai skiriasi nuo to, kuo gyvename kasdien. Jis mistiškenis. Kitoks.
– Ar dar sugrįšite prie gangsterių filmo, kurį planavote sukurti prieš „Šėtono laiką“?
– Taip, netrukus grįšiu prie šio projekto. Jis vadinsis „When the Waves Are Gone“. Tačiau nors ir kursiu žanrinį kiną, tai nereiškia, kad atsisakysiu savo stiliaus. Tai bus tokia pati mano kūrybinio kelio dalis, kaip ir kiekvienas ankstesnis filmas.
Nors kas žino, galbūt pranoksiu pats save ir sukursiu smagų keturiolikos valandų filmą apie gangsterius (juokiasi). Filmą planuojame baigti 2019-aisiais, tuomet viskas ir paaiškės.
Filmas „Šėtono laikas“ bus rodomas festivalio „Kino pavasaris“ metu (kovo 15 – 29 d.)
