PALAIKYKITE.Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą všį „Penkiolika minučių“.
Didžiulį darbą L.Riefenstahl archyvuose atlikęs režisierius sako šiuo filmu norėjęs atrasti ryšius tarp politikos, ideologijos ir meno. Jis norėjo ne tik pažvelgti į istoriją, šis filmas yra ir būdas nagrinėti šiuos laikus. Pavyzdžiui, Pekino olimpiados patosas, anot režisieriaus, jam labai priminė tai, kas užfiksuota garsiajame L.Riefenstahl dokumentiniame filme apie olimpines žaidynes Berlyne „Valios triumfas“.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Panašus įspūdis buvo ir jam stebint gegužės 9-osios paradą Maskvoje 2022-aisiais. Tie vaizdai irgi atrodė tarsi iš filmo „Valios triumfas“ – pabrėžtinas heroizmas, vienybė, didybės demonstravimas. Kai kuriuos šių laikų politikus primena ir L.Riefenstahl siekis manipuliuoti savo istorija, skleisti klaidingus faktus. A.Veielis sakė, kad nors istorija nesikartoja, kai kurie panašumai su nacizmo propaganda tokie, kad tai yra kone sunkiai pakeliama.
Manipuliavo savo istorija
Režisierė L.Riefenstahl labiausiai išgarsėjo filmais „Valios triumfas“ bei „Olimpija“, tačiau jos darbus tiria ne tik kino specialistai – daug dėmesio sulaukia ir propagandinė šių filmų reikšmė. Adolfas Hitleris ir propagandos ministras Josephas Goebbelsas žavėjosi kinu ir matė jį kaip galimybę skleisti propagandą – jų įsitikinimu, propaganda turėjo būti skleidžiama taip, kad žmonės nesuprastų, jog jais manipuliuojama, ji turėjo sustiprinti jau turimas nuostatas.
L.Riefenstahl nepriklausė Nacionalistų partijai, ir jau vėliau, kai buvo klausiama apie „Valios triumfą“, sakė, jog jei būtų žinojusi, kokių problemų atneš jai šis dokumentinis filmas, nebūtų jo kūrusi. Tačiau filme cituojamas jos laiškas, kuriame ji rašė A.Hitleriui, kad filmo poveikis kaip Vokietijos propaganda yra didesnis nei ji galėjo įsivaizduoti.
Ji taip pat yra pasakojusi, kad ją patraukė ne A.Hitlerio politika, o mitingų atmosfera ir tai, kaip A.Hitleris sugebėdavo paveikti žmones. Režisierė parašė A.Hitleriui laišką, gavo pakvietimą susitikti su nacių lyderiu ir galiausiai įgijo jo pasitikėjimą. Beje, filme yra jos pasakojimas, kuriame režisierė teigia, kad J.Goebbelsas „bet kokia kaina“ norėjo, jog ji bendradarbiautų su naciais.
Tačiau režisierius sako, kad L.Riefenstahl teiginiai apie jos nesupratimą, koks iš tiesų buvo A.Hitlerio režimas, kelia abejonių – pavyzdžiui, ji yra pasakojusi, kad dar 1931 metais perskaitė A.Hitlerio „Mein Kampf“ ir tai smarkiai paveikė ją.
Režisierius sako, kad iš rastų dokumentų, interviu, telefoninių pokalbių galima spręsti, kad L.Riefenstahl melavo, keitė savo pasakojimus, manipuliavo istorijomis apie save, norėdama pati kurti tai, kaip ji bus prisimenama. Pavyzdžiui, nesutampa jos pačios pasakojimai apie tai, ar iš tiesų ji buvo liudininkė žudynių Lenkijoje, kai buvo nužudyti 22 žmonės.
Filmai sulaukė didelės sėkmės
Iki šiol labiausiai diskutuojama dėl L.Riefenstahl 1934 metais sukurto filmo apie nacionalsocialistų suvažiavimą Niurnberge „Valios triumfas“. Filmui buvo skirta daugybė pinigų ir pajėgumų – režisierė dirbo padedama net 36 operatorių (iš viso komandoje buvo 172 žmonės), buvo nufilmuota 61 valandos turinio, iš kurio pati L.Riefenstahl per penkių mėnesių darbą suredagavo tai iki 2 valandų trukmės filmo. Kitas L.Riefenstahl išgarsinęs filmas – 1936 metais filmuotos Berlyno vasaros žaidynės, kurias režisierė po dviejų metų redagavimo pavertė dviejų dalių filmu: „Olimpija I: Tautų šventė“, „Olimpija II: Grožio šventė“.
Reichas matė šiuos filmus kaip galimybę skleisti ideologiją – kurti A.Hitlerio kultą, pabrėžti masių vienybę, žmogaus kūno tobulumą, perteikti mintį apie tai, kaip Vokietija atsigręžia į senovės Romos laikus, tęsia antikinės Graikijos istoriją. L.Riefenstahl išbandė naujas filmavimo technikas, ir, nepaisant kontraversiškų filmų tikslų, sulaukė pripažinimo, įvertinimų ne tik Vokietijoje.
Kuomet ji buvo apkaltinta tarnavusi nacių režimui, ji sakė, kad iš tiesų jai svarbiausias buvo menas. Filme cituojamas jos garsusis posakis, kad ji būtų kūrusi filmus ir Rooseveltui ar Stalinui, jeigu būtų sulaukusi jų pasiūlymo.
Tikėjo, kad vokiečiai grįš prie senųjų įsitikinimų
Iki šiol labai prieštaringai vertinama tai, kiek pati L.Riefenstahl buvo paveikta nacių ideologijos, tikėjo ja, kiek ji turėjo laisvės atsisakyti vykdyti A.Hitlerio sumanymus. Nors yra teigiančių, kad ji neturėjo didelio pasirinkimo, istorikai pateikia konkrečius pavyzdžius menininkų, kurie visgi elgėsi kitaip.
Pati L.Riefenstal, jau po karo duodama interviu, yra sakiusi, kad šlykštėjosi tuo, kad filmai buvo panaudoti propagandiniais tikslais, susitikimą su A.Hitleriu vadino didžiausia gyvenimo katastrofa, o apie politines pažiūras sakė, kad ji buvo nepatyrusi ir nesuvokė, kur nuves jo vadovavimas.
Visgi režisierius, gavęs unikalią galimybę ištirti L.Riefenstahl archyvus, sako, kad akivaizdu, jog jai nebuvo svetimas antisemtizmas, filme cituojamas ir jos posakis: „Bet iš tiesų, kas labiau linkęs duoti melagingus parodymus: aš ar čigonai?“. Ji buvo įsitikinusi, kad sergantys žmonės neturėtų susilaukti vaikų, ją žavėjo „stiprių, sveikų vokiečių visuomenė“, tokia, kokią ji stengėsi perteikti ir filmuose. Ir jau po karo yra kalbėjusi, kad galbūt po dviejų ar trijų kartų vokiečiai vėl grįš prie ankstesnio mentaliteto.
Norėjo būti reabilituota
O kaip reikėtų vertinti jos meną? Jos filmai iki šiol įtraukiami į geriausiųjų sąrašus, vertinami kaip genialūs darbai. Tokie režisieriai kaip Quentinas Tarantino ar Francis Fordas Coppola jos darbus išskiria kaip savo vienus mėgstamiausių.
Tuo tarpu A.Veielio nuomonė kitokia: „Negalime atskirti estetikos ir ideologijos“.
l.Riefenstahl mirė 2003 metais, sulaukusi 101-erių. Filme „Riefenstahl“ nemažai dėmesio skiriama jos gyvenimui jau po karo – ji neturėjo galimybės kurti filmus, tačiau, anot režisieriaus, labai norėjo reabilitacijos, išpirkimo. Iškalbingi epizodai, kuriuos užfiksuoti L.Riefenstahl pokalbiai telefonu – po pasirodymų televizijos laidose jai buvo labai svarbu kalbėti su žmonėmis, išgirsti patvirtinimą, kad ji elgėsi teisingai. „Ji didžiavosi, kad žmonės garbina ją“, – sakė A.Veielis.
Kaip Vokietijoje L.Riefenstahl vertinama dabar? Anot A.Veielio, heroje ją laiko labai maža dalis visuomenės.
O šis filmas buvo bandymas suvokti šią asmenybę ir tai, kas ją suformavo (didelį poveikį darė jai tėvas, ir filme užfiksuotas vienas pasakojimas apie tai, kaip tėvas ją vaikystėje įmetė į vandenį – ji vos nepaskendo, tačiau išmoko plaukti). „Ji buvo prototipas to, kaip tampama fašiste“, – sakė režisierius.
Režisierius sako bandęs išlaikyti neutralumą ir balansą („pakeitus vos vieną nuotrauką filme, viskas pasikeistų“), ir akivaizdu, kad kiekvienas žiūrovas po šio filmo L.Riefenstahl supras vis kitaip. Tačiau kad tai smarkiai primena šiuos laikus, abejonių nekelia.
