Pirmadienį vykusioje spaudos konferencijoje E.Poppe sakė, jog kalbant apie tai, kas įvyko 2011 m. liepos 22 d., vis daugiau dėmesio buvo skiriama teroristui ir jo idėjoms. Šalyje taip pat vyko ilgos diskusijos apie tai, kaip reiktų atstatyti Oslo senamiestį po įvykdyto sprogimo pirmosios atakos metu, ar kur įkurti memorialą aukoms.
„Sulig kiekvienu mėnesiu ir kiekvienais metais, atmintis apie tai, kas tądien nutiko saloje, vis labiau bluko. Susitikau su jaunais žmonėmis, išgyvenusiais šaudymus saloje, su jų tėvais. Juos visa tai taip pat neramino. Visų svarbiausia, žiūrėdamas į Europą šiandien, matydamas kylančią neofašizmo bangą, jaučiau būtinybę prisiminti, kas nutiko Utiojoje, [priminti] kaip gali atrodyti dešinysis ekstremizmas.“
Režisierius pasakojo ilgai svarstęs, kaip šią istoriją paversti filmu: „Kai nusprendžiau, kad noriu istoriją rodyti iš jaunų žmonių perspektyvos, supratau, kad noriu kurti vieno kadro filmą, nes tai, ką jie išgyveno saloje, truko 72 minutes. Vienas ilgas kadras leidžia pajusti laiką – laiko elementą ne taip lengva nusakyti“.
Pasiruošimas filmavimui truko visą vasarą, buvo parengtas ypač detalus scenarijus. Filmavimai truko penkias dienas, nufilmuoti visą filmą vienu kadru komanda turėjo penkis bandymus.
E.Poppe teigė norėjęs sukurti filmą, kuris nebūtų nei daugiau, nei mažiau dramatiškas už tai, kas išties įvyko Utiojoje, todėl daug bendravo su ataką išgyvenusiais žmonėmis: „Tai, kas rodoma filme, išgalvota, bet tai tiesa. Skirtumas tarp dokumentikos ir vaidybinio kino yra tas, jog pastarasis gali būti dar tikresnis.“
Pasak E.Poppe, aktorių atranka buvo vykdyta visoje Norvegijoje. „Kajos personažė ant savo pečių turėjo pakelti visą filmą. Manau, kad per visą mano profesinę karjerą neturėjau tokios talentingos aktorės kaip Andrea Berntzen, kuri suvaidino Kają“.
Spaudos konferencijoje dalyvavusi A.Berntzen teigė, jog tuo metu, kai atakos sukrėtė Norvegiją, ji buvo 12-os ir prisimena ją persmelkusią baimę.
„Kai sužinojau apie filmą, aš, kaip ir daugelis kitų norvegų, kaip ir daugelis kitų mano kartos žmonių, buvau skeptiška, galvojau, kad tokiam filmui dar per anksti. Tačiau perskaičius scenarijų sužinojau, kad filme dėmesys būtų skiriamas paaugliams, buvusiems saloje, o ne visa tai suplanavusiam žmogui – man tai buvo labai svarbu. Sužinojus, kad filmas bus filmuojamas vienu kadru, kad nebus naudojama muzika, medžiaga nebus montuojama, patikėjau, jog jei kuriame filmą apie tai, kas įvyko, jis ir turėtų būti būtent toks.“
E.Poppe teigė taip pat sulaukiantis klausimų, ar septyneri metai – pakankamas laiko tarpas ir ar kurti tokį filmą ne per anksti: „Dalis jaunų, žudynes saloje išgyvenusių žmonių sako: klausykite, jei lauksime, kol visi nuspręs, kad laikas jau tinkamas, bus per vėlu. Nuo savęs galiu pridėti, jog jei nebeskauda žiūrint filmą, vadinasi, jau per vėlu. Žinoma, tai sunku, tačiau tai yra dalis gijimo proceso.“
Režisierius taip pat užsiminė, jog Norvegijoje kol kas taip ir nepastatytas memorialas žuvusiems Utiojoje: „Tai nėra memorialinis filmas, bet jis gali tapti dalimi proceso, padedančio mums judėti toliau“.
E.Poppe „Utioja, liepos 22-oji“ dalyvauja Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje.
