„Eureka“ – specialus „Kino pavasario“ organizuojamas mokslo populiarinimo filmų festivalis, kuris dalijasi rinktiniais mokslinės fantastikos trileriais ir dokumentika mokslinėmis temomis. Filme „Pasaulio žemėlapis“ („Mappamundi“, rež. Baddy Minck, Liuksemburgas) vizualizuojami ryškiausi mūsų pasaulio pokyčiai, kurių vienas žmogus niekaip negalėtų pamatyti ar užfiksuoti per visą savo gyvenimą. Kas tūkstantį metų išleidžiamas vis naujas pasaulio žemėlapis. Filmo autoriai išradingai panaudoja per 100 skirtingiausių žemėlapių, atspindinčių 15 tūkst. metų kartografijos vystymosi laikotarpį.
Viena šiame filme keliamų problemų – laikas. Kodėl laikas yra problema ir kiek laiko užtrunka skrydis į Marsą – trumpas pokalbis po filmo su mokslo entuziastu, pirmuoju lietuviu, atlikusiu stažuotę NASA centre, Mikalojumi Bražiūnu, kuris jau kitais metais tikisi į Mėnulį išskraidinti lietuvišką augalą.
– Mikalojau, turite beprotišką idėją išsiųsti Lietuvoje gimusį augalą į Mėnulį ir ten jį išauginti. Papasakokite daugiau apie tai.
– Pagrindinė mano ir mano komandos, kurią sudaro studentai iš Vilniaus ir Kauno, idėja – kitais metais sukurti prietaisą, kuris atlaikytų Mėnulio sąlygas ir kurio viduje išsilaikytų augalas. Mes planuojame šį aparatą nusiųsti į Mėnulį ir jame užauginti augalą. Tai būtų pirmas kartas, kuomet augalas užaugtų ne Žemėje ir ne artimajame kosmose. Nors ši idėja ir beprotiška, bet tai nėra visiška fantastika. Mes šiek tiek bendradarbiaujame su NASA mokslininkais, kurie pasiūlė tokią temą. Turime žmonių, kurie yra sukūrę lietuviškų palydovų. Tikimės, kad iki kitų metų mūsų svajonė bus įgyvendinta.
– Kaip ją įgyvendinsite?
– Mūsų darbas – pagaminti nedidelę dėžutę – šiltnamį, kurio viduje būtų sukurta Žemės sudėties atmosfera, temperatūra ir drėgmė. Toje dėžutėje patalpintume augalo sėklas, kurios eksperimento metu būtų drėkinamos ir nuo šilumos ir LED šviesos augalas augtų. Šį eksperimentinį modulį į Mėnulį siųstume kartu su viena iš komandų, kurios per artimiausius penkis metus ten planuoja skristi. Tai komandos, kurios varžosi dėl korporacijos „Google“ įsteigto 20 milijonų dolerių vertės prizo, kad Mėnulyje pademonstruotų autonomines savo kurtų modulių savybes.
Tos komandos jau keliolika metų ruošiasi skristi į Mėnulį, todėl planuojame, kad viena šių komandų nuskraidins ir mūsų modulį. Šio modulio veikimas būtų autonominis, mes tik gautume duomenis į Žemę ir ten augintume augalą. Vėliau modulis liktų Mėnulyje, nes jam galimybės grįžti nėra, tai būtų toks pirmas lietuviškas daiktas kosmose.
– Jūs esate vienas pirmųjų Lietuvos studentų, atlikusių stažuotę NASA centre, ten gimė idėja įvykdyti Mėnulio projektą. Kaip pavyko patekti į pačią NASA organizaciją?
– Nuo 2014 m. Lietuva yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, turinčių sutartį su NASA ir pagal tą sutartį Lietuvos studentai gali atlikti praktiką NASA centruose. Aš ir mano kolega Jonas Narkeliūnas 2015 metais buvome pirmieji studentai pagal tą programą išvykę stažuotis. Tris mėnesius Kalifornijoje esančiame centre atlikome mokslinę praktiką. Šiuo metu bet kuris Lietuvos studentas, studijuojantis vieną iš specialybių – mokslo, technologijų, inžinerijos, ar matematikos tema – gali aplikuoti ir bandyti išvažiuoti į NASA centrą. Tos atrankos vyksta metų pradžioje, tad kas studijuoja, ar dar tik stos į kažkurį Lietuvos universitetą, gali pabandyti laimę kitais metais.
– Filmo „Pasaulio žemėlapis“ tema – laikas. Kiek Jums ši tema įdomi, ar esate ją tyrinėjęs? Kaip apskritai žiūrite į laiką?
– Nesu daug apie tai mąstęs. Man tai įdomu tiek, kiek įdomi mokslinė fantastika apskritai, kadangi kelionės kosmosu labai priklauso nuo laiko, nes atstumai yra dideli ir dažnai vaizduojami tokie efektai, kai žmogus išskrenda bei praleidžia kelerius metus komsose, o Žemėje praeina šimtas metų. Tai puikiai parodyta filme „Tarp žvaigždžių“ (angl. „Interstellar“, rež. Chrisopker Nolan). Manau, kad laikas yra viena iš tų problemų, su kuriomis susidurs šiuolaikinės kompanijos ar organizacijos, tokios kaip NASA, vykdančios skrydžius į ksomosą.
Pavyzdžiui, tokios problemos egzistuoja jau dabar, siunčiant zondus į Marsą ir juos kontroliuojant, nes iki Marso šviesa keliauja apie 8 minutes, todėl bet koks tiesioginis aparatų, esančių Marse, kontroliavimas – labai sudėtingas, nes užtrunka apie 16 minučių kol signalas nueina ir sugrįžta, dėl to kuriamos autonominės sitemos, bandoma išvengti šių problemų. Taigi laikas – labiau problema, nei fantastinė vizija.
– Per kiek laiko erdvėlaivis nuskrenda iš Žemės iki Marso?
– Šiuo metu tai trunka daugiau nei pusę metų, apie 6–7 mėnesius. Kas domisi mokslu, galbūt žino, kad viena iš privačių JAV kompanijų „SpaceX“ yra paskelbę savo planus skristi į Marsą ir per artimiausius kelis dešimtmečius nuskraidinti ten žmones ar krovinius per tris mėnesius.
– Kaip apskritai susidomėjote mokslu? Kodėl nenorėjote užsiimti lengvesniais dalykais?
– Mokslas reikalauja tokių žmogaus savybių, kurios man tinka – domėjimosi, kritinio mąstymo, analizės ir norėjimo suprasti, kaip veikia pasaulis. Mokslu susidomėjau anksti, dar mokykloje. Tam įtakos turėjo fantastiniai filmai, knygos, taip pat mėgdavau skaityti enciklopedijas, o paskui nusprendžiau stoti į panašius dalykus, nes man įdomu ir biologija, ir fizika, tad galiausiai įstojau į biofiziką, nes tai yra šių mokslų suderinimas.
– Kokie filmai paskatino pradėti domėtis tiksliaisiais mokslais, kosmosu?
– Man didžiausią įspūdį paliko režisieriaus Stanley Kubricko „2001: Kosminė Odisėja“ (angl. „2001: A Space Odyssey”, 1968 m.), kurią tikriausiai visi žinote. Kitas filmas – „Kontaktas“ (angl. „Contact“, rež. Robert Zemeckis, 1997 m.). Iš esmės dėl šių filmų ir gimė mano aistra domėtis kosmosu ir susieti studijas su šia sritimi.
Informacija apie nemokamus, iki balandžio 6 d. vyksiančius festivalio „Eureka“ seansus rasite čia.
